Rengiant šį interviu mus pasiekia džiugi žinia: Bratislavoje, lapkričio pradžioje vykusio 11-ojo Pasaulio tarpuniversitetinio čempionato metu, Miglė Porvaneckytė mylios bėgime iškovojo aukso medalį. Praeitais metais įstojusi į Verslo informacijos vadybą Komunikacijos fakultete Miglė pradėjo ir profesionalios bėgikės kelią Vilniaus universiteto lengvosios atletikos rinktinėje. Apsiavusi bėgimo batelius ji kasdien mina takus Saulėtekio miškuose, tačiau neretai ši drąsi ir žingeidi mergina leidžiasi į tolimas keliones, kur Lietuvos žalumą pakeičia Afrikos dykumos ar chaotiškos Indijos gatvės. Miglė turi daug tikslų ir svajonių, ir nors jų neatskleidžia, galima numanyti, jog ji bėgs labai toli.

Migle, kaip prasidėjo tavo kelias profesionaliame sporte?
Dar mokydamasi gimnazijoje, norėdama prasiblaškyti nuo mokslų, atradau pasivaikščiojimus miške. Ilgainiui tai tapo pusiau bėgimu, kai šiek tiek paeini, šiek tiek pabėgi. Galiausiai pradėjau tik bėgioti. Mėgėjiškai, savo malonumui tai dariau pusę metų. Tada kartu su draugais pasiruošėme Vilniaus maratonui, jį nubėgome ir supratau, kad norėčiau pamėginti bėgti profesionaliai, nes laikas, per kurį maratoną įveikiau, nebuvo prastas. Buvau ką tik pradėjusi studijuoti, kai atradau VU lengvosios atletikos rinktinę ir pradėjau rimtai treniruotis.
Įspūdinga, kad profesionaliai bėgioji vos vienerius metus, o taip sparčiai tobulėji!
Prieš metus įvyko pirmos mano varžybos su Vilniaus universiteto rinktine, bet jausmas toks, lyg būtų praėję penkeri metai, nes per šį trumpą laikotarpį dalyvavau daugybėje treniruočių ir varžybų. Esu be galo dėkinga savo trenerei doc. dr. Jūratei Armonienei, kuri jau per pirmas treniruotes manyje pamatė tai, ko aš savyje neįžvelgiau. Prie mano tobulėjimo prisideda ne tik trenerė, bet ir visa rinktinė: vieni kitus palaikome, motyvuojame ir taip net sunkiausios treniruotės tampa smagios.
Kuris bėgimas per šiuos metus buvo įsimintiniausias?
Baltijos čempionato bėgimas, vykęs šią vasarą. Tai buvo mano pirmos varžybos su Lietuvos rinktine, jaučiausi ypatingai vilkėdama rinktinės marškinėlius! Čempionate iškovojau trečią vietą, pasiekiau puikų rezultatą trijų kilometrų distancijoje. Buvo sunku, bet susikaupiau, nes žinojau, kad įdėjau daug darbo treniruočių metu. Varžybos man – šventė!
Kaip atrodo tavo įprasta diena profesionaliai sportuojant?
Atsikeliu, papusryčiauju, einu į paskaitas, papietauju, vakare – 2,5 val. trukmės treniruotė, grįžusi namo atlieku studijoms skirtas užduotis ir diena baigiasi. Treniruotes turiu beveik kiekvieną darbo dieną, o savaitgaliais bėgu lengvus krosus ir einu į sporto salę.
Profesionalų sportą atradai įstojusi į Vilniaus universitetą. Kodėl pasirinkai Verslo informacijos vadybos studijas Komunikacijos fakultete?
Turėjau daug skirtingų variantų ką galėčiau studijuoti, nes gerai mokiausi, tad mano svarstymų sąraše buvo medicina, farmacija, aviacija... Tik niekuomet tvirtai nežinojau kuo norėčiau būti ateityje. Egzaminus išlaikiau puikiai, bet tada atėjo suvokimas, kad nenoriu viso savo gyvenimo pašvęsti vien mokslui – man visuomet patiko aktyvus gyvenimo būdas sportuojant, keliaujant, tad ieškojau studijų, kurios manęs neapribotų ir tuo pačiu suteiktų plačias karjeros galimybes. Netikėtai pastebėjau Komunikacijos fakulteto siūlomas programas ir mano dėmesį patraukė Verslo informacijos vadyba. Savo gyvenimą norėčiau sieti su sportu, kelionėmis ir įkurti savo pačios verslą.
Kalbant apie keliones, tavo socialinių tinklų paskyroje apstu vaizdų iš tolimų kraštų. Kuri šalis tau pati įsimintiniausia?
Iš viso esu aplankiusi 47 šalis. Negaliu nepaminėti Indijos, kur vykau viena per Naujuosius metus. Aplankiau Delį, Agrą, Haridvarą ir Džaipurą. Net ir žinodama, kad keliauju į visiškai kitą pasaulį, atvykusi iš pradžių jaučiausi nejaukiai... Ypatingai įsiminė Naujųjų metų vakaras prie Gango upės šventame Haridvaro mieste. Būdama viena ir taip toli nuo namų, stovėdama ant Gango upės kranto ir skaičiuodama paskutines metų minutes, jaučiau kaip Haridvaro energija visam laikui įsirašo į atmintį. Niekada nepamiršiu to egzotiško, aštraus, bet kartu švento ir širdį veriančio Indijos kvapo. Taip pat, mane žavi Afrikos žemynas savo laisve, žmonių paprastumu, žvaigždėtomis naktimis, neaprėpiama dykumos ramybe, šokiais, dainomis prie laužo ir gausiai žaliuojančiomis palmių oazėmis.
Kas paskatino į keliones leistis vienai?
Pati pirmoji savarankiška kelionė buvo į Oslą, per mano šešioliktąjį gimtadienį. Tėvai labai nenorėjo išleisti, bet nugalėjo mano didelis entuziazmas. Toks keliavimo būdas man leidžia patirti šalį giliau, išeiti iš komforto zonos ir atrasti ne tik kitą kraštą, kultūrą, bet ir save. Baimės keliaujant vienai tikrai yra, bet adrenalinas žavi, taip pat kaip ir sporte.
Ką patartum žmonėms, kurie norėtų keliauti vieni, bet nedrįsta?
Reikia pamėginti tai daryti savo šalyje ar kaimyninėse valstybėse. Tuomet keliauti toliau bus drąsiau!
Kas tave įkvepia kasdienybėje?
Gamta. Gimtojoje Ukmergėje vaikščiodavau po miškus, ten prasidėjo ir bėgimas. Dabar, gyvendama Saulėtekyje, taip pat mėgaujuosi žaluma – dažnai bėgu link Balžio ežero, o pro aštunto aukšto bendrabučio langus matau daug medžių, kurie primena namus.




