Kas lemia, kurios kino istorijos pasiekia pasaulį?
Kino festivaliai – ne tik filmų peržiūros ir apdovanojimai. Tai erdvės, kuriose susipina menas, politika, diplomatija ir ekonominiai interesai. Kanų, Berlyno, Venecijos ar Toronto festivalių sprendimai gali nulemti ne tik kūrėjų karjerą, bet ir tai, kaip pasaulis mato skirtingas valstybes, visuomenes bei jų patirtis.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorė Renata Šukaitytė-Coenen žurnale „Spectrum“ nagrinėja kino festivalių galią ir jų vaidmenį formuojant tarptautinį matomumą.
Kas patenka į pasaulio kino istoriją?
Atrinkdami ir apdovanodami filmus, festivaliai sprendžia, kurie kūriniai sulauks platesnės sklaidos, pateks į kino studijų programas, archyvus ir enciklopedijas. Taip formuojamas ne tik kino kanonas, bet ir mūsų supratimas apie pasaulį.
Profesorė atkreipia dėmesį, kad ilgą laiką pasaulinio autorinio kino vertinimą daugiausia formavo ekonomiškai stiprių Vakarų šalių perspektyva. Nors siekiama didesnės regionų įvairovės, pokyčiai vyksta lėtai.
Festivalių programos ir komisijų sudėtis taip pat atskleidžia lygių galimybių iššūkius. Moterų režisierių darbų matomumas kelia klausimą, kas kino industrijoje turi galimybę būti išgirstas, pripažintas ir įrašytas į kino istoriją.
Kinas kaip kultūrinės diplomatijos priemonė
Kino festivalius profesorė analizuoja pasitelkdama švelniosios galios sąvoką – gebėjimą daryti įtaką patrauklumu, įvaizdžiu ir vertybėmis. Festivalių programos, apdovanojimai ir viešos kūrėjų pozicijos gali sustiprinti tam tikrus pasakojimus arba, priešingai, nustelbti kitus.
Šią galią atskleidžia ir tarptautinis Ukrainos kino matomumas. Filmai apie Rusijos karą prieš Ukrainą bei festivalių palaikymas ukrainiečių kūrėjams padeda pasauliui išgirsti karo patirtis ir atkreipti dėmesį į Ukrainos visuomenės realybę. Kartu kyla klausimas, kokia yra festivalių atsakomybė ir kokias politines pasekmes turi jų sprendimai.
Kino festivaliai tampa erdvėmis, kuriose kuriamos reikšmės, formuojama viešoji nuomonė ir deramasi dėl tarptautinio matomumo.
Skaitykite visą profesorės Renatos Šukaitytės-Coenen straipsnį >>