1991-ieji. Lietuva išgyvena istorines permainas, o Vilniaus universiteto Istorijos fakultete bręsta netikėti pokyčiai. Iš stažuotės Vokietijoje grįžęs prof. dr. Arūnas Augustinaitis nusprendžia palikti universitetą. Priežastis ta, kad dviejose katedrose, profesoriaus prisiminimu, tėra septyni studentai. Tačiau pokalbis su tuometiniu universiteto rektoriumi prof. habil. dr. Rolandu Pavilioniu pasisuka netikėta linkme. Užuot atsisveikinęs su universitetu, A. Augustinaitis pasiūlo steigti Komunikacijos fakultetą.
Minint Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto 35-metį, vienas jo steigimo iniciatorių prisimena laikotarpį, kai naujos akademinės idėjos gimdavo per vieną pokalbį, o joms įgyvendinti kartais pakakdavo bendraminčių ryžto ir iš užsienio parsivežtos knygų dėžės.
Pokalbis, nuo kurio viskas prasidėjo
Rektorius, išgirdęs A. Augustinaičio ketinimą pasitraukti, kategoriškai nesutiko ir pasiteiravo apie profesoriaus tolesnės veiklos idėjas. Pasiūlymas steigti Komunikacijos fakultetą sulaukė pritarimo, o jau po savaitės buvo parengtas jo steigimo planas. Subūręs iniciatyvinę grupę, A. Augustinaitis pakvietė tuometinį Istorijos fakulteto prodekaną Renaldą Gudauską, dabar profesorių, tapti pirmuoju naujojo fakulteto dekanu. Iniciatyvą palaikė ir tuometinis Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Alfredas Bumblauskas. Naujasis fakultetas buvo kuriamas be papildomų išteklių, pasitelkiant turimas patalpas ir akademinės bendruomenės patirtį.
Idėja, pralenkusi savo laiką
Šiandien komunikacija yra neatsiejama visuomenės gyvenimo dalis. Tačiau 1991-aisiais, profesoriaus prisiminimu, šis žodis Lietuvoje pirmiausia buvo siejamas su inžineriniais tinklais: energetika, elektra, vandentiekiu ar kanalizacija. Svarstant fakulteto pavadinimą, siūlyta jį vadinti net Socialinės informacijos fakultetu. O ryšiai su visuomene, profesoriaus žodžiais, tuomet buvo tikra terra incognita. Anot A. Augustinaičio, steigėjai buvo vieni pirmųjų, bandžiusių integruoti visą komunikacijos ir medijų lauką, apimantį žurnalistiką, bibliotekininkystę, muziejininkystę, archyvistiką ir kitas sritis.
Iš Berlyno su dėže knygų
Dar vienas fakulteto istorijos epizodas nukelia į Berlyną. Profesorius prisimena savo akimis matęs Berlyno sienos griūtį, o vėliau peržengęs buvusią miesto padalijimo ribą ir patekęs į Berlyno laisvąjį universitetą (Freie Universität Berlin).Ten jis susipažino su prof. Gernotu Wersigu, tapusiu vienu svarbiausių jo akademinių mokytojų. Atsisveikindamas vokiečių mokslininkas į kartoninę dėžę sukrovė savo knygas bei paskaitų konspektus ir padovanojo juos A. Augustinaičiui, tikėdamasis, kad ši medžiaga pravers Lietuvoje. Ši dovana tapo svarbiu impulsu plėtoti komunikacijos ir informacijos mokslus naujai įsteigtame fakultete.
A. Augustinaitis prisimena ir pirmųjų studentų entuziazmą. Jaunoji karta jautė artėjančią informacijos ir medijų epochą, o dėstytojams teko mokytis, eksperimentuoti ir keisti nusistovėjusius akademinius įpročius. Praėjus 35 metams, fakulteto istorija primena, kad dideli pokyčiai kartais prasideda nuo vieno žmogaus iniciatyvos. Nedidelis, bet ryžtingas žingsnis gali sukelti grandininę reakciją, kurios poveikis juntamas dar po kelių dešimtmečių.
Siužetas parengtas minint VU Komunikacijos fakulteto 35 metų sukaktį.