„Pirmo seminaro metu studentams pasakau: jūs čia ateinate tam, kad klystumėte. Kitaip savo kūrybiškumo neišlaisvinsi“, – sako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantas ir dėstytojas Lukaš Kaminski. Mokslą ir kūrybą derinantis jaunosios kartos dėstytojas be paskaitų ir studijų aktyviai veda renginius bei dirba televizijoje. Kviečiame žiūrėti pokalbį ir išgirsti apie tai, ką duoda darbas universitete, kodėl geriausia improvizacija yra suplanuota iš anksto bei kaip atsitiktinumus sėkmingai paversti galimybėmis.
2023 metais įstojote į doktorantūrą Komunikacijos fakultete. Ar galite papasakoti, kaip Jums sekasi?
Čia labai įdomus mano gyvenimo etapas. Baigiau komunikacijos mokslus 2021 metais, po to buvo vadinamas gap year’as – pagalvoti, ar noriu. 2022-aisiais pabandžiau įstoti, bet nepavyko. Bet galvoju: reikia eiti iki galo. Pataisiau savo projektą ir įstojau 2023-iaisiais metais.
Dabar esu trečiakursis. Galima sakyti, esu studentas kaip ir jūs, aš irgi turiu LSP (Lietuvos studento pažymėjimą) (šypsosi). Doktorantūros metai yra labai įtempti, bet labai įdomūs. Tyrinėji, įsigilini į tam tikrą sritį, ir čia yra labai įdomus mano gyvenimo etapas.
Kokia tema rašote disertaciją?
Mane domina tautinių mažumų komunikacija, tautinių mažumų tapatybė. Ir kaip yra komunikuojama, kaip tautinės mažumos, šiuo atveju mano disertacijoje yra Lietuvos lenkai, kaip dalyvavimas arba narystė tam tikrose organizacijose, bendruomenėse veikia tautinių mažumų tapatybę. Netrukus jau pradėsiu empirinius tyrimus, teorinė dalis jau praktiškai yra baigta.
Paminėjote, kad tyrinėjate Lietuvos lenkų komunikaciją skaitmeninėje erdvėje. Kaip šita patirtis, pokalbiai su žmonėmis, atsispindi jūsų paskaitose, kurias vedate savo studentams?
Mano disertacijos tema ir mano dėstomo dalyko tema kiek skiriasi. Kaip minėjau, tyrinėju tautinių mažumų komunikaciją, etniškumo komunikaciją, o kūrybos komunikacijos studentams dėstau kūrybiškumo ugdymą ir ryšių su visuomene pagrindus, čia yra mano antra profesinio gyvenimo pusė.
Magistrantūros studijų laikais pagal „Erasmus“ programą buvau išvykęs į Varšuvą. Ten buvo labai šauni dėstytoja, kuri dėstė Creative problem solving – čia yra praktiškai tas pats, kaip kūrybiškumo ugdymas. Mane labai sužavėjo ši dėstytoja, jos dėstymo būdas, kaip ji pateikia informaciją, kaip ji sugebėjo įtraukti savo studentus.
Po to gavau pasiūlymą vesti seminarus pas mus, Komunikacijos fakultete, būtent iš kūrybiškumo ugdymo. Aš iš karto parašiau tai dėstytojai į Varšuvą. Tada ji davė man daug literatūros, aš pradėjau skaityti, kurti tą kursą, po to Fakultetas pasiūlė jau visą kursą perimti – ne tik seminarus, bet ir paskaitas. Kūrybiškumas dabar yra mano kasdienybė ne tik praktikoje, bet ir dėstant studentams.
Be to, kad esate dėstytojas, taip pat „TVP WILNO“ vedate laidą, vedate renginius. Kaip visa tai atsispindi jūsų paskaitose bei seminaruose?
Darbas televizijoje, renginiuose iš tiesų reikalauja daug kūrybiškumo, daug pasiruošimo, daug improvizacijos. Pavyzdžiui, tiesioginiame eteryje turi improvizuoti labai dažnai. Kartais redaktorius į ausinę pasako, kad mes keičiame planą, ir turi greitai persijungti – ar į šitą kamerą žiūrėti, ar į bendrą, ar vėl grįžti atgal. Čia reikia labai daug orientacijos.
Renginiai irgi duoda daug improvizacijos. Lankiau daug improvizacijos kursų ir būtent dėl to stengiuosi savo seminarus bei teorines paskaitas padaryti kuo įtraukesnes, kad labiau primintų ne klasikinį seminarą, o dirbtuves, workshopus. Yra labai daug skirtingų technikų, kaip tuos seminarus vesti. Gilinausi į tai teoriškai, taip pat pasiskolinau skirtingų technikų iš minėtos dėstytojos iš Varšuvos. Ir, kiek mane pasiekia informacija, studentams toks darbo būdas labai patinka ir atitinka jų lūkesčius.
O būna, kad studentai patys atsineša kokių nors įžvalgų apie skaitmeninę komunikaciją, apie ką pats galbūt nebūtumėte pagalvojęs, bet paskui pritaikote?
Jeigu kalbant apie mano tyrimų temą, tai galbūt ne. Bet man patinka, kad jie nebijo ginčytis seminarų metu. Sako: aš galvoju kitaip, man visiškai kitaip atrodo negu jūs sakot. Ir tada labai smagu – gimsta diskusija. Kai mes diskutuojame, pasitaiko labai įdomių dalykų.
Aš stengiuosi sukurti tokią aplinką, kad studentai nebijotų klysti. Pirmo seminaro metu jiems pasakau: jūs čia ateinate tam, kad klystumėte. Kitaip savo kūrybiškumo neišlaisvinsi. Jeigu bandysi tiesiog sėdėti, rašyti ir bijoti, kad „o gal aš čia blogai parašysiu“, tada nieko nebus, nepavyks.
Jeigu studentas paklaustų, kaip tyrimus ar išmoktą medžiagą paversti realia patirtimi, ką patartumėte?
Atsimenu savo lietuvių kalbos mokytojos patarimą iš mokyklos laikų: „Visada pasirašyk planą ir tik tada sek tą planą“. Nes jeigu bandysime kažką daryti on the spot, kaip sakoma... Improvizacija yra gerai, bet geriausia improvizacija yra suplanuota improvizacija. Tai manyčiau, kad reikia viską, viską suplanuoti iš anksto.
Tiesa, kad esate vienas jaunesnių lektorių. Ar dėl to, jūsų manymu, greičiau randate bendrą kalbą su savo studentais?
Manau, čia tikrai yra pliusas. Mes galime sekti tuos pačius trendus socialiniuose tinkluose ar panašiai. Ir tada, kalbant jaunimo kalba, mes esame labiau relatable. Mes žiūrime tuos pačius memsus, ir tai sukuria artimesnį ryšį. Galime bendrauti kaip partneriai, kaip draugai.
Kažkada mano svajonė buvo padirbėti mokytoju. Nors studijos buvo kitos, ne pedagoginės, bet po jų atsitiko taip, kad tapau dėstytoju. Tai galima sakyti, kad mano svajonė išsipildė.
Ką jums pačiam duoda darbas universitete?
Man tai yra savirealizacija. Kad pasiruoščiau seminarams, aš pats turiu daug skaityti, kad galėčiau studentams papasakoti. Tai ką man duoda? Aš pats tobulėju. Čia yra toks win-win principas – ir pats gauni, ir duodi kitiems.
O kaip galvojate, už 10-ies metų dar būsite dėstytojas? Galbūt net profesorius?
Man būtų labai smagu, kad aš dar dėstyčiau, man tai labai patinka. Patinka darbas su žmonėmis. Darbas su studentais man patinka, tikiuosi, kad galėsiu toliau dėstyti ir tobulinti programą.
Dėl profesoriaus – po 10-ies metų dar nežinau, bet tikiuosi, kad greitu metu, po kelių metų, apginsiu disertaciją. O tada jau žiūrėsime, kaip viskas klostysis. Bet labai norėčiau dirbti didaktinį darbą.
O tas noras būti ir bendrauti su žmonėmis – ar jis buvo nuo pat mažens, ar išryškėjo su laiku?
Dabar prisimenu save, kai man buvo kokie 8-eri metai. Močiutė nusivedė mane į bažnyčią, tapau patarnautoju, po to reikėjo skaityti skaitinius prieš gana didelę auditoriją. Vaikui tai nemažas iššūkis, bet atsimenu, kad bendravimas su publika man nekėlė didelio streso. Nuo tada prasidėjo visokie eilėraščių konkursai, kontaktas su žmonėmis, kuris vėliau pavirto į mano darbą. Po to buvo dalyvavimas šokių ansamblyje (apie 20 metų), spektakliai teatre, vaidmenų kūrimas. Dabar pagalvojau, kad visas mano gyvenimas – tiek profesinis, tiek kūrybinis – sukasi aplink darbą su žmonėmis. Ir tai yra labai smagu, labai praturtina.
Minėjote, kad jūsų bakalauro kryptis buvo visai kitokia. Kas visgi privedė prie laidų ir renginių vedimo bei panašios veiklos?
Čia labai įdomi situacija. Prisimenu, aš galvojau studijuoti mediciną – turėjau pakankamai aukštą balą, kad įstočiau. Bet po to pasikeitė mąstymas, nusprendžiau studijuoti ką kita. O prie renginių ir televizijos priėjau savaime. Kadangi dalyvavau eilėraščių konkursuose, vaidinau teatre. Vienas geras draugas man sako: „Gerai kalbi, tau pavyksta šnekėti, pabandyk dirbti su mumis renginiuose“. Įsivėliau į šitą reikalą ir jau apie 10 metų tai yra mano darbas.
Tiesiog tam tikru metu atsidūriau geroje vietoje, turėdamas gerą pagrindą. Kaip ir studentams sakau kūrybiškumo ugdymo paskaitose, mes kalbame apie tokį reiškinį kaip serendipity – tai yra atsitiktinumo ir pasiruošimo sinergija. Mūsų gyvenime būna tam tikrų atsitiktinumų, bet klausimas, ar mes jais pasinaudosime kūrybiniais tikslais, ar ne. Atsitiktinumas gali padėti tik pasirengusiam protui. Jeigu būsime išprusę įvairiose srityse, tik tada galėsime tą atsitiktinumą sėkmingai išnaudoti.
Siužetas parengtas minint VU Komunikacijos fakulteto 35 metų sukaktį.