Kūrybos komunikacijos bakalaurą šiais metais baigusi Airė Armantė Krukauskaitė nustebino pati save: spontaniškai kilusi idėja perdainuoti garsiausias pasaulio dainas lietuviškai sulaukė tūkstančių klausytojų viešojoje erdvėje. Susitinkame su Aire vieną lietingą spalio popietę Komunikacijos fakultete, vietoje, kuri merginai primena jos studijų metais vystytus kūrybinius projektus ir trečiame kurse pradėtą ir toliau tęsiamą skaitmeninio turinio redaktorės darbą LRT televizijoje. „Jei tik norėsi, iš Kūrybos komunikacijos studijų išsineši labai daug“, – nusišypso Airė. Prisėdame pokalbiui apie Airės bakalauro studijų patirtis, ateities planus, kūrybą, drąsą siekti svajonių ir būti savimi.

IMG 8109

Dažnai girdime frazę „nebijok būti savimi ir tau pasiseks“, bet kaip...nebijoti? Ar Jums buvo sunku išdrįsti dalintis savo muzikiniais talentais viešojoje erdvėje?

Tiesą sakant, iš pradžių apie tai net nesusimąsčiau. Dainavimas ir filmavimai man yra gerai pažįstami dalykai: vaikystėje ne kartą teko lipti į sceną ir, nors dabar tai daryti bijau, dainuoti priešais kamerą man vis dar natūralu ir saugu, tai darydama būnu savimi. Eilę metų vis pasidalindavau įrašais, kuriuose dainuoju, nes man smagu tai daryti. Visiškai spontaniškai, juoko forma išverčiau ir pirmąją dainą į lietuvių kalbą, o vėliau, paskatinta sužadėtinio, įkėliau ją į socialinius tinklus. Baimė atsirado kai mano turinys sulaukė didesnio dėmesio. Tuomet pradėjau atidžiau galvoti ką keliu į viešąją erdvę, nemažai turinio iš savo paskyros ištryniau... (juokiasi)

Kas Jums padeda nugalėti minėtą baimę ir iš kur semiatės drąsos?

Aš nemanau, kad esu drąsi. Priešingai – esu drovus ir labai jautrus žmogus, giliai širdyje man rūpi ką apie mane galvoja kiti. Vis dėlto, filmuoti save niekam nematant yra visai kas kita nei lipti į sceną. Filmuodamasi turiu puikią galimybę save parodyti iš smagios, nerūpestingos pusės, be to, video medžiagą redaguoju, karpau, galiu išgauti norimą rezultatą ir tik tada juo dalintis su kitais. Apart daugybės palaikančių žinučių, aš gaunu ir blogų komentarų. Kartais perskaičius juos nudiegia širdį, bet tada pagalvoju: „O koks skirtumas jei kažkas taip apie mane mąsto?“. Gali dainuoti tobulai ir vis vien atsiras žmogus, kuris norės tau įkąsti, bet aš manau, kad taip elgiasi savimi nepatenkinti žmonės. Renkuosi tikėti ta daugybe gražių ir palaikančių komentarų, o ne vienu blogu. Renkuosi matyti šviesą.

Kokia filosofija vadovaujatės kūrybinio proceso metu? Ar siekiate tobulybės?

Tobulybės nesiekiu, nes tai mane įspraustų į rėmus iš kurių būtų sunku išsilaisvinti. Pastaraisiais mėnesiais, kai mano turinys sulaukdavo nemažai dėmesio, stebėjau labai įdomų dalyką. Tie įrašai, kuriuose vietomis nepataikau į natą, sulaukdavo daugiausiai peržiūrų ir teigiamų atsiliepimų. Svarbu nebijoti parodyti, kad esi netobulas ir gali klysti – juk esi tik žmogus. Man tai labai miela žmogaus savybė.

Kokia pagrindinė Jūsų kuriamo turinio žinutė?

Lietuvių kalba yra pati gražiausia. Gera žinoti, kad man išvertus populiariausias angliškas dainas žmonės gali jas patirti gimtąja kalba, suprasti ką tos dainos reiškia, kai kuriose atrasti gilesnę prasmę. Taip pat, savo kuriamu turiniu raginu kitus imtis autentiškų kūrybinių projektų. Jei tik norisi, iš visko, kas tave supa, gali išgauti kažką kūrybiško.

Itin daug susižavėjimo sulaukęs Jūsų talentas yra dainavimas, tačiau kūrybiškumo kupinuose filmukuose atsiskleidžia ne tik muzikinė, bet ir žodžio meistrystė.

Aš visuomet mėgau kurti eilėraščius juoko forma, niekada rimtai nerašydavau apie krentančių lapų grožį, bet mėgdavau, kai rašiniuose ar dienoraštyje gražiai susidėliodavo žodžiai. Neretai išgirdusi anglišką dainą susimąstydavau kaip ji skambėtų lietuviškai. Galbūt meilė rašymui ir žodžio žaismui atėjo iš mamos – ji yra parašiusi nemažai poezijos knygų. Dabar versdama dainas turiu gerokai padirbėti, kad jos skambėtų gražiai: kai kurie žodžiai nesirimuoja, sunku suprasti perkeltines prasmes ar atrasti atitikmenis lietuvių kalboje, bet šie kūrybiniai iššūkiai man smagūs. Šiuo metu dirbu su Justin Bieber „Baby“ dainos tekstu. Vis kartojant žodį „mažute“ atsiranda labai plona riba tarp kvailai skambančio ir gero rezultato, bet jei tai įgyvendini kaip juoką, gali gautis linksmas ir smagus įrašas. (juokiasi)

Apibūdinkite savo dainų vertimo procesą.

Klausau dainų automobilyje vairuodama ir spontaniškai išsiverčiu priedainius. Dažniausiai iškart pajuntu ar vertimas pavyks. Grįžusi namo, įsijungiu pasirinktos dainos karaokę ir, begrojant muzikai, bandau dainuoti lietuviškai. Kaip žodžiai sukrenta taip užsirašau. Kartais net nereikia užsirašyti: anglų kalba pasileidžiu dainą, pasigroju ir iškart išeina.

Kuo svajojote tapti užaugusi ir kodėl pasirinkote Kūrybos komunikacijos studijas?

Vaikystėje galvojau, kad būsiu dainininkė. Iki dabar ši svajonė manyje rusena. Esu prikūrusi dainų juodraščiuose, bet, nors dainuoti prieš žmones tikrai norėčiau, pirmiausiai reikia įveikti scenos baimę. Galbūt kada nors išdrįsiu tai padaryti. Baigusi mokyklą rinkausi tarp trijų labai skirtingų sričių: kūrybos komunikacijos, kriminologijos ir pradinio ugdymo pedagogikos. Kūrybos komunikaciją pasirinkau, nes supratau, kad gyvenime noriu kurti ir mokėti iškomunikuoti savo kūrybiškumą. Būtent šios studijos ir padėjo man tai padaryti.

Kuo Jums dar buvo svarbios Kūrybos komunikacijos studijos?

Dėka šių studijų atsiradau savo dabartiniame darbe LRT televizijoje, ten atlikau praktiką ir pasilikau. Esu skaitmeninio turinio redaktorė, tad dirbu su socialiniais tinklais ir Reels kūrimu. Taip pat, studijose nemažai dėmesio skyrėme įvaizdžio kūrimui, kas padėjo suprasti kaip noriu save pateikti kitiems žmonėms. Turėjome labai daug galimybių išbandyti save skirtingose meno srityse ir sferose, atrasti kas labiausiai patinka. Šios studijos visiškai išpildė mano lūkesčius.

Papasakokite šiek tiek daugiau apie įsimintiniausius kūrybinius projektus studijų metais.

Doc. dr. Juozapas Blažiūnas paskyrė užduotį sukurti projektą apie Vilnių pasirinkta forma. Nusprendžiau kurti dainą. Brolis man padėjo nufilmuoti vaizdo klipą, o aš pianinu sukūriau melodiją ir viską įrašiau naudodamasi telefonu. Man ši daina be galo graži, gimusi iš širdies ir kartu tai pirmoji mano parašyta daina. Kita įsimintina užduotis buvo gauta dr. Ritos Repšienės, buvusios Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros docentės, paskaitoje. Turėjome paruošti tik projekto planą, tačiau su kurso draugėmis nusprendėme tą projektą įgyvendinti. Dar viena man labai svarbi veikla yra piešimas ant drabužių: būtent jos įkvėptos įkūrėme „Menomorfozės“ studiją. Kvietėme žmones į kūrybines dirbtuves, kurių metu jie galėjo atnaujinti savo nenešiojamus, senus rūbus ir prikelti juos antram gyvenimui. Susiradome ir įsirengėme studiją, sukūrėme socialinių tinklų paskyras ir ten skleidėme žinią apie projektą. Į dirbtuves atėjo daug žmonių, tarp jų buvo ir dėstytoja dr. Rita Repšienė. Labai daug sužinojome ir įsikvėpėme.

Paminėjote daug skirtingų sričių, kurios Jus žavi. Kokie Jūsų ateities planai?

Ateities per daug neplanuoju – bandau pajausti kas mane traukia ir ką noriu daryti esamajame momente. Su laiku ateina vis naujos galimybės ir svarbu tiesiog veikti. Ilgą laiką galvojau, kad piešimas ant drabužių bus ta veikla, kurią žmonės pastebės labiausiai, bet viskas pakrypo į visai kitą pusę. Dabar turiu labai daug skirtingų idėjų, kurias norėčiau įgyvendinti savo socialiniuose tinkluose. Be dainų vertimų į lietuvių kalbą, kuriuos planuoju ir toliau daryti, su mama filmavome jos jaunystės drabužių lobynus. Sulaukėme išties daug teigiamų reakcijų! Taip pat, kuriu savo dainas ir neatmetu galimybės, kad kada nors dirbsiu su vaikais. Kai stovyklose būdavau jų vadove jausdavau kaip gera jiems duoti dalelę savęs. Tikiuosi, ateityje galėsiu panaudoti savo studijų metu sukauptas žinias dirbdama su vaikais.

Nemažai žmonių turi svajonių, tačiau bijo jas įgyvendinti, atidėlioja, permąsto. Duokite tris patarimus žmogui, kuris savo svajones išgyvena tik galvoje ir jų nerealizuoja.

Turiu vieną ritualą, kurio mane išmokė mama. Naujųjų metų naktį užrašau savo svajones ir manifestacijas. Labai smagu po metų atsivertus knygelę pamatyti, jog nemažai užrašytų svajonių išsipildė. Tačiau neužtenka tik svajoti. Būdama maža kolekcionavau lipdukus ir visąlaik galvodavau, kad ypatingiausią lipduką panaudosiu kažkada ateityje, bet niekad to nepadarydavau. Taip yra ir su svajonėmis: jei galvosi, jog kažkada bus tinkamas momentas, bet nieko dėl to nedarysi, nenaudosi to ypatingojo lipduko, nieko ir neįvyks. Tik pats gali išpildyti savo svajones. Taip pat, pastebiu, jog žmonės dažnai lygina save su kitais. Svarbu prisiminti, jog viskas ateina su darbu ir pastangom. Svarbiausia, turi kurti tai, kas patinka tau, o ne galvoti, kad kažkas kitas yra geresnis. Kai tiki tuo, ką darai, patikės ir kiti žmonės.

 

Dėkojame Airei už tokį šiltą ir nuoširdų pokalbį, kuris, tikimės, įkvėpė svajoti ir kurti!