Akvilė Banytė jau trečius metus Komunikacijos fakultete studijuoja Žurnalistiką, tačiau mokslai yra tik viena iš nedaugelio veiklų kuriomis ji užsiima. Pavasarį Akvilė tapo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Studentų atstovybės pirmininke, tad pastaruoju metu laiko sau lieka mažai. Vis dėlto, kitaip savo gyvenimo ji neįsivaizduoja: Akvilė sako niekada negalėjusi nusėdėti vietoje ir jai visuomet reikėjo bendruomenės, kurią džiaugiasi atradusi čia, Komunikacijos fakultete.
Akvile, pavasarį tapote VU SA KF pirmininke. Pasidalinkite su kokiomis užduotimis, atsakomybėmis, iššūkiais tenka susidurti?
Svarbiausi mano, kaip VU SA pirmininkės darbai yra tokie: atstovauti studentams, tvarkyti finansinius atstovybės reikalus ir būti atsakingai už metinį tikslą. Skamba visai aiškiai ir paprastai, bet už šių žodžių slepiasi galybė skirtingų užduočių ir veiklų! Dalyvauju įvairiuose posėdžiuose VU SA pirmininkų taryboje, parlamente, Komunikacijos fakulteto studijų programų komitete, taip pat esu ir studentų atstovė VU Centrinėje rinkimų komisijoje. Ir tai dar ne viskas! Turiu trylikos žmonių komandą, glaudžiai bendradarbiaujame su Komunikacijos fakulteto administracija bei kitų fakultetų studentų atstovybėmis, vyksta įvairūs mokymai, išvykos. Taigi, pagrindinis iššūkis su kuriuo susiduriu yra laiko trūkumas sau ir artimiesiems. Daug kas pastebi, jog atrodo, kad gyvenu Fakultete – tai beveik taip ir yra! (juokiasi) Esu įpratusi būti bendruomenėje – mokykloje dvylika metų praleidau šokių ir teatro būreliuose, vedžiau renginius, dalyvaudavau visur, kur mane kviesdavo.
Su kokia vizija ir planais atėjote į šias pareigas?
Matau labai didelę prasmę šioje veikloje. Iš vienos pusės – labai smagu, nes būdamas studentų atstovybėje susipažįsti su puikiais žmonėmis, smagiai leidi laiką, bet tuo pačiu ir gali labai daug ką nuveikti bendruomenės labui. Man vos tapus pirmininke, VU SA prezidentė Klėja uždavė tokį klausimą: „Akvile, be visų planų, kuriuos esame užsibrėžę įgyvendinti, kodėl tu esi čia?“. Atsakymas labai paprastas – man tiesiog rūpi. Matau kaip Fakultetas keičiasi: galbūt kai kurie dalykai man jau nebeaktualūs, bet kitiems bus geriau! Jei skauda – imi ir darai, tada kažkas gražaus ir gaunasi.
Studentų atstovybės veikla glaudžiai siejasi su bendradarbiavimu su Fakulteto administracija. Koks šiandien yra Komunikacijos fakultetas? Ar pavyksta atrasti bendrus sąlyčio taškus ir turite panašią viziją?
Šiemet aš jaučiu bendrystę, abipusį ryšį ir geranoriškumą. Administracija labai stengiasi padėti kuo tik gali ir nori dirbti kartu, be to, priima studentų atstovybę itin svetingai, o mes, savo ruožtu, stengiamės atsakyti tuo pačiu. Labai džiaugėmės matydami kiek daug dėstytojų bei administracijos darbuotojų atėjo į bendruomenės vakarą!
Daug laiko praleidžiate su VU SA KF komanda – kokie žmonės Jus supa?
Ilgai ir atsakingai rinkausi su kuo noriu dirbti. Pavyko atrasti žmones, kurie, lygiai taip pat kaip ir aš, nori daryti pokytį. Savo komandą galiu vadinti draugais. Mes visur kartu, mus jungia bendros vertybės ir net laisvalaikio veiklos: einame į koncertus, muziejus ar tiesiog susėdę atstovybės kambariuke darydami savo darbus plepame...
Kaip pavyksta išlaikyti balansą tarp draugystės ir vadovavimo? Kokie Jūsų lyderystės principai?
Ateidama į pirmininkės pareigas bijojau, kad mane komanda matys tik kaip vadovę, tad iškart stengiausi pabrėžti, kad pasibaigus susirinkimui ar reikalų aptarimui aš esu tiesiog Akvilė, tokia pati studentė kaip ir jie. Taip pat, paskyriau trylika vakarų neformaliems susitikimams su kiekvienu iš komandos narių atskirai, kurių metu veikėme tai, ką sugalvodavo pats koordinatorius. Su viena komandos nare ėjome praktikuoti jogos Vingio parke, susitikimai vyko ir kine, bare, net leidomės į žygį po Saulėtekį. Ši patirtis mus labai suartino. Iš kitos pusės, kad nebūtų nesusipratimų ir išlaikyčiau ribas komandoje, mes labai atvirai komunikuojame. Jei nedrąsu pasisakyti, turime stiklainį į kurį metame anonimiškus raštelius su pagyrimais, pastebėjimais, nuomone.
Kaip keitėsi Jūsų pasaulėžiūra nuo pat pirmų dienų universitete iki dabar?
Atvykusi į Vilnių kalbėjau bendrine lietuvių kalba, bet kai žmonės sužinodavo, kad esu iš Panevėžio, kaip mat pasigirsdavo negatyvūs ir stereotipiški komentarai apie mano gimtą miestą. Gan rimtai priimdavau tokius pasisakymus, todėl pastaruosius tris metus buvau Panevėžio ambasadore, pasakodama koks mano gimtas miestas yra puikus. Tai mane išmokė ne tik dar labiau didžiuotis savo šaknimis, mėgautis galūnių nukirtimu ar „ė“ ilginimu, bet taip pat ir būti jautresnei bei tolerantiškesnei kitų žmonių atžvilgiu.
Ar visada svajojote studijuoti Žurnalistiką ir kurioje srityje save matote ateityje? Galbūt Jus išvysime kalbinant pašnekovus, o gal girdėsime radijuje?
Stojau į Žurnalistiką, nes man patinka bendrauti su žmonėmis, juos pažinti. Vaikystėje visada galvojau, kad būsiu televizijoje, tačiau dabar save matau tik dirbančią radijuje. Pastebiu, kad žmonės, žiūrėdami televiziją, labiau vertina išvaizdą ir paviršių, o radijuje, atvirkščiai – klauso tavęs dėl to, kad turi ką pasakyti. Man tai buvo toks gražus ir svarbus suvokimas! Tiesa, dėl pačios Žurnalistikos buvau pradėjusi dvejoti, bet praeitą semestrą, Radijo naujienų pasirenkamojo dalyko metu įvyko lūžis. Kartu su kursioke turėjome pravesti tris tiesiogines radijo laidas. Vienai iš jų pasikvietėme dainininkę, Žurnalistikos studijų alumnę Gabrielę Vilkickytę, kurios kūryba mane žavi. Prieš baigiantis interviu, pasiryžau paklausti mane pačią dominančio klausimo: kodėl daina „Širdies“ atsidūrė „Mažo rūpintojėlio“ vinile, nors jos nėra dainų sąraše. Gabrielė sakė svajojusi, jog kažkas šito jos paklaustų ir kad esu pirmoji tai padariusi! Be to, labai mus pagyrė, sakė, kad klausimai buvo įdomūs, išieškoti, o ji interviu metu jautėsi itin gerai. Grįžusi namo pamačiau, kad socialinėje erdvėje mūsų pokalbis sulaukė didelio susidomėjimo ir gražių komentarų. Tada supratau, kad kažką darau gerai ir esu ten, kur ir turiu būti.
Visai neseniai pristatėte savo tyrimą studentų vasaros mokslinės praktikos konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“. Papasakokite kiek plačiau apie mokslinį tyrimą „Žurnalistų vaidmuo Lietuvos naujienų portalų faktų tikrinimo skiltyse“. Kodėl pasirinkote šią temą ir kuo ji svarbi šiandieniniame žiniasklaidos pasaulyje?
Apie šią vasaros praktiką Lietuvos mokslų taryboje išgirdau iš savo dėstytojos doc. dr. Rūtos Kupetytės, kuri vėliau ir tapo mano tyrimo vadove. Sužinojusi tyrimo temą supratau, kad tai sritis į kurią noriu gilintis. Lyginau kaip tikrinami faktai didžiausiuose Lietuvos naujienų portaluose – tai išties labai įdomi ir aktuali tema šiandien. Dezinformacija itin pavojinga tokiose svarbiose srityse kaip, pavyzdžiui, užsienio ir vidaus politika, karas Ukrainoje, o faktų tikrinimas, mano nuomone, yra tas žurnalistikos pradas, kuris gali užtikrinti, kad dezinformacija mažėtų.
Ar planuojate tęsti mokslinę veiklą ateityje?
Vasaros metu atliktas tyrimas man atvėrė akis: mokslinė veikla atima labai daug laiko, bet tai vienas įdomiausių dalykų kuriuos esu dariusi. Jau nuo ketvirtos klasės žinojau, kad kol nepasieksiu daktarės laipsnio, nenurimsiu. Dabar nebesu tuo taip užtikrinta kaip kadaise, bet, kad baigusi bakalauro studijas mokslus tęsiu toliau, tikrai žinau. Mano didžiausias pavyzdys ir autoritetas yra doc. dr. Rūta Kupetytė, kuri parodė, kad mokslas nėra tik vadovėlių graužimas, o kažkas labai prasmingo ir įdomaus.
Kaip atgaunate jėgas po ilgos ir sunkios darbo savaitės?
Neatgaunu. (juokiasi) Pastaruoju metu gyvenu labai intensyviai, bet kai turiu laisvą valandėlę ją praleidžiu vaikščiodama. Esu ištyrinėjusi visą Saulėtekį, Turniškes. Taip pat, dievinu eiti į koncertus, spektaklius – tam išleidžiu visas savo santaupas. Neretai lankausi ir koncertuose, kurių atlikėjų net neklausau, bet girdėdama muziką atsipalaiduoju ir man įdomu stebėti pasirodymą iš režisūrinės pusės.
Ko labiausiai ilgitės gimtajame Panevėžyje?
Ramybės, tyro oro ir mažų atstumų. Net man, mėgstančiai būti tarp žmonių, kartais reikia visiškos tylos ir vienumos. Kai grįžtu į Panevėžį daug miegu arba vaikštau miesto centre ir mėgaujuosi matydama mažai žmonių aplink.
Trys patarimai pirmakursiui.
Universitetas nėra tik apie paskaitas ar mokslus. Tai yra bendruomenė. Būkit joje! Išbandykite viską ką galite, eikite visur, kur jus kviečia, bet nepamirškite iš kur atėjote.
Akvile, nuoširdžiai dėkojame Jums už pokalbį!
