Šių eilučių autorių likimas su būsimąją profesore Elena Macevičiūte suvedė dar studijų laikais: ji buvo įpusėjusi, aš jas baiginėjau. Po studijų tapome kolegomis ir tebesame iki šių dienų. Ji – puikaus bendrojo ir profesinio išsilavinimo mokslininkė bei inteligentė, kūrybinių galių ir paskatų paveldėjusi iš šeimos: mama Aurelija Ragauskaitė – teatro artistė ir režisierė, tėvas Juozas Macevičius – žurnalistas ir poetas. Bendravome ne tik darbo, bet ir asmeninėje aplinkoje. Ji visada buvo draugiška, nuotaikinga, gyvybinga, išradinga, pasirengusi kolegoms padėti, pati vertė iš anglų ir į anglų kalbą, talkino organizuojant konferencijas, ypač, kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, naujai įkurtas Komunikacijos fakultetas užmezgė ryšius su Europos ir tolimesnių šalių partneriais.
VU Knygotyros katedra, Ventės ragas, 1997-09-27. Nuotr. prof. Domo Kauno.
Gerai įsiminė išvykos į kitas šalis. Plėtodami ryšius, 1984 m. liepą vykome į Tadžikijos sostinės Dušambės Meno akademijos Bibliotekininkystės fakultetą. Čionai kuravo disertaciją baigiąs rengti jaunas dėstytojas Šarifas Toševas, dėmesio skyrė dekanas A. Rachimovas. Palydimi dėstytojų, tadžikų bibliotekininkystės pažinti vykome ir į tolimus regionus, kartais iškylavome gamtoje. Daug talkino jaunieji kolegos, kai kurie buvo laimingi net nusipelnę pasitikėjimo panešėti Elenos rankinuką. Po metų, baigęs rengti disertaciją, į Vilnių atvyko jau gerai pažįstamas kolega Šarifas Toševas. Mes atlikome mokslinį disertacijos įvertinimą, ir pretendentas, apgynęs disertaciją, tapo mokslų kandidatu, dabar būtų vadinamas daktaru. Jau tuo metu Vilniaus universiteto bibliotekininkystės studijos ir mokslas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas pripažintu, aukšto lygio ir sektino pavyzdžio.
1999 m. gruodį kartu su Elena vykau į Oxfordo Brookes universitetą. Tikslas – savaitės stažuotė rengiantis VU Komunikacijos fakultete steigti leidybos studijų programą. Iš anksto suderinus vizito planą, mus priėmė universiteto Menų, leidybos ir muzikos mokykla (School of Art, Publisching & Music), kuri mūsiškai būtų vadinama fakultetu. Jos vadovas – prof. Paulas Richardsonas. Mokykla vykdė profesionalumu garsėjusią knygų leidybos studijų programą. Stažuotės tikslas – pažinti ir suvokti britų leidybos studijų organizavimo patirtį, jų turinį, svarbiausių disciplinų komplekso struktūrą ir dėstytojų kolektyvą, jų profesinį pasirengimą. Po to, kai mus priėmė ir konsultavo tos mokyklos vadovas profesorius P. Richardsonas, įsijungė iš anksto angažuoti dėstytojai, nurodyti minėtoje gana tamprioje penkių dienų darbo programoje. Adrianas Bullockas apibūdino spaudinių leidybos, Chrisas Jenningsas – elektroninės leidybos, George Jenkinsonas – kompiuterinio tinklo sistemos ir darbo metodikos, Kelvinas Smithas – knygų marketingo klausimus, Matthew Watsonas supažindino su universiteto bibliotekos leidybos mokslo, mokymo literatūros bei periodikos fondu. Mokykloje studijos truko vienerius metus ir absolventams teikė magistro laipsnį. Dėstytojai mokslo tyrimuose dalyvavo mažai. Jie daugiausia rengė projektus ir jų įrealizavimo įgūdžių ugdė studentus. Ši mokykla labiausiai pasižymėjo aukštu profesiniu lygiu. Universitetas, pavadintas Johno Brookes vardu, lietuvišku suvokimu panašėjo į politechnikos institutą.
Po Oxfordo prasidėjo Londono dienos. Pirmoji pažintis įvyko su Leidybos mokymo centru. Mus priėmė jo vienas vadovų Dagas Smithas. Kaip ir dera, dalyko žinovas apibūdino leidybos specialistų, ypač redaktorių, rengimo ir pačios leidybos būklę, atidžiai klausinėjo apie Lietuvą. Anglijoje tomis dienos veikė apie 3 100 leidyklų, kurios per metus išleisdavo apie 100 000 knygų. Iš tikro 80 % visų leidinių priklausė apie 200 leidyklų produkcijai. Kitu žygiu nuvykome į Watfordą, West Herts College, kuriame buvo įsikūręs vizualinės komunikacijos fakultetas su leidybos, media, spaudos ir pakavimo skyriumi, kokybe ir programomis lygintinas su fakultetu. Priėmė dekanas Wendy Tury. Tai modernus koledžas. Gera techninė įranga, mokymo laboratorijos, daug studentų, tarp kurių apie trečdalis – užsieniečiai. Koledžas absolventams teikė bakalauro laipsnius, bet mokslas, tai yra tyrimai, prioritetu nelaikyti. Grįžę į Oxfordą, skirtą laiką praleidome čionykščiame Londono poligrafijos koledže, kuris kaip filialas priklausė Londono institutui. Pagal savo profilį ši įstaiga prilygo aukštesniajai profesinei mokyklai. Su mumis bendravo Leidybos programos direktorė dr. Joan Burks. Ji, pasirodo, tolimomis kilmės šaknimis siekė Kauno žydų šeimą. Labai kalbi ir maloni. Kauną vadina Kowno ir norėjo aplankyti bei pamatyti.
Šios stažuotės metu prof. Elena sužibėjo. Buvo matoma, profesionali, komunikabili. Dar spėjo sulakstyti į Londoną asmeniniais reikalais, lankė brolio dukterį ir pažįstamus akademinio rato kolegas bei bičiulius.
Su Oxfordu užmegzti ryšiai subrandino vešlų derlių. Prof. Paulas Richardsonas sutiko vizituoti mūsų Fakultetą, būsimuosius dėstytojus išsamiai bei metodiškai supažindino su studijų organizavimo ir darbo patirtimi. Leidybos studijų programa netrukus buvo įkurta, paskelbus priėmimą į pirmąjį kursą, ištiko anšlagas. Priimti studijoms visų pageidaujančiųjų nepajėgėme.
Autorius: prof. Domas Kaunas | 2025-06-15
