Režisierius, prodiuseris, interaktyvių projektų kūrėjas ir istorijų pasakotojas / Žurnalistika
Andriau, papasakokite, kaip priėmėte sprendimą studijuoti Komunikacijos fakultete Žurnalistiką?
Prieš keletą dienų pagalvojau, kad turbūt kinas pastūmėjo mane pasirinkti žurnalistikos studijas. Baigdamas mokyklą aš galvojau, kad noriu gyventi įdomų gyvenimą ir noriu, kad kiekviena mano darbo diena būtų kitokia. Tai buvo 90-ųjų pabaiga, 2000-ųjų pradžia. Ir buvo tokie holivudiniai filmai apie žurnalistų gyvenimą, kaip kad karo žurnalistus, Watergate‘o skandalą ar panašiai. Nepamenu pačių filmų siužetų, bet tuo metu atrodė, kad tai turėtų būti įdomus darbas. Tuo metu atrodė, kad žurnalisto profesija ir įdomi, ir svarbi, ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais, pirmą dešimtmetį. Be to, mokykloje man patiko rašyti, o mano auklėtoja buvo lietuvių kalbos mokytoja, tai ir pastūmėjo pasirinkti labiau kūrybišką kelią.
Ir kokį įspūdį paliko studijos, ar buvo įdomu?
Studijos buvo iš tiesų įdomios, ir mūsų studijų metais visi labai greitai pradėdavo dirbti žurnalistinį darbą. Tai atrodė svarbu, kad dirbi ne šiaip kažkokį darbą, o pagal specialybę. Dabar labai tiksliai neatsimenu, bet pradėjau studijuoti rugsėjo mėnesį, ir rodos, kad spalio pabaigoje aš jau dirbau. Pradėjau dirbti internetiniame portale, rašydavau labiau žinučių pobūdžio straipsnius. Tai iš esmės labai anksti pradėjęs dirbti, labai greitai turėjau pritaikyti tas žinias, kurias gaudavau studijų metu. Todėl man studijų laikotarpis susijęs ir su praktinio žurnalistinio darbo patirtimi.
Didelių lūkesčių pačioms studijoms aš neturėjau, mane dar prieš stojant labiausiai domino žurnalisto gyvenimo būdas. Ir jau pirmieji studijų metai su pirmaisiais žurnalistiniais darbais man leido tai patirti. Todėl bakalauro studijų laikotarpį prisimenu gana šviesiai. Žurnalistikos institutas suteikdavo žinias, kiek pats norėdavai iš studijų, tiek ir pasiimdavai.
Minite, kad pradėjote dirbti anksti, ar studijų metu įgytos žinios palengvino karjeros pradžią?
Taip, 100 procentų. Baigus mokyklą juk nežinai, nei kaip imti interviu, nei kaip rašyti straipsnį. Tai tos žinios, kurias aš taikiau praktikoje pradėjęs dirbti, jos visos ateidavo iš studijų. Kaip imti interviu, kad pradžioje uždavinėti lengvesnius, apšildančius klausimus ir taip toliau. Visi pagrindiniai principai buvo išmokti Žurnalistikos institute, studijų metu.
Kokia patirtį iš studijų metų galėtumėte išskirti kaip ryškiausią?
Daug metų praėjo, tai gal jau galiu papasakoti šią juokingą istoriją. Aš buvau išvykęs į Ispaniją su Erasmus programa. Kai tuo metu vykdavo atranka į Erasmus programą, būdavo organizuojamas pokalbis su pretendentais. Ir aš norėjau vykti į Ispaniją, bet ispanų kalbos nemokėjau. Pasikalbėjau su anksčiau vykusiais studentais ir sužinojau, jog komisija prašys kažką papasakoti ispaniškai. Todėl paprašiau vienos draugės, mokančios ispanų kalbą, kad parašytų tekstą, ji man viską ir surašė. Išmokau tą tekstuką, susakiau jį komisijai, kadangi ir jie nemokėjo ispaniškai, buvau atrinktas ir išvykau į Ispaniją.
Aš važiavau į Vigo universitetą, bet nelabai žinojau, kad universitetas yra Galisijoje, tai Ispanijos regionas esantis virš Portugalijos, prie Atlanto vandenyno. Galisijos regionas turi savo dialektą, savo Galisų kalbą (gallego). Tai dalis paskaitų ne tik, kad buvo ispaniškai, kurios aš tuo metu nemokėjau, bet dalis buvo Galisų dialektu.
Padėjo tai, kad gyvenau Pontevedra miestelyje, kuriame buvo nedaug studentų. Ir pasirinkimas buvo tik toks, arba su niekuo nekalbėti, arba kalbėti ispaniškai, tai mokiausi ir savarankiškai, ir su dėstytojais. Kai atvykome mūsų buvo apie 20 Erasmus studentų ir mes visiems kartojome: „Soy estudiante erasmus. No entiendo nada“ (liet. Aš esu Erasmus studentas. Nieko nesuprantu). Turbūt užtrukau apie 3 mėnesius, kol „prasilaužiau“ su kalba.
Baigėte žurnalistikos bakalauro studijas, tačiau žurnalistiniame darbe nepasilikote? Esate filmų apie Vytautą Kernagį, Andrių Mamontovą ir kitus garsius žmones bei įvykius autorius.
Ispanijoje studijavau reklamos kūrybą, jau tada buvo susidomėjimas šia sritimi, o paraleliai ir kinu. Kai pasitraukiau nuo tikrosios žurnalistikos, pasukau į reklamos, marketingo sritį. Jau baigęs bakalauro studijas pradėjau dirbti Red Bull komunikacijos vadovu ir ten praleidau apie 3 metus.
Kartu baigiau magistrantūros studijas Dailės Akademijoje – per gatvę nuo Žurnalistikos instituto, o antro magistro studijuoti išvažiavau jau toliau – į Malaiziją. Tai buvo 2009 metų krizė, kuri palietė visą žiniasklaidos ir marketingo sektorių. Jauni, pradedantys specialistai tai labai pajautėme. Tada ir pagalvojau, kad puikus laikas ir galimybė investuoti į save ir pabandyti įgauti gyvenimiškos patirties studijuojant užsienyje. Malaizijoje studijavau reklamos kūrybą. Ir iš esmės į kiną pasukau grįžęs iš Malaizijos, kai sugalvojau kurti pirmą savo filmą „Mes už... Lietuvą!“. Mes sekėme ir filmavome Lietuvos krepšinio rinktinę per 2011 m. Europos čempionatą Lietuvoje.
Buvo drąsus žingsnis, nes dažniausiai kino kūryba pradedama nuo trumpo metro filmų, o aš pradėjau nuo ilgametražio.
Iki tol paraleliai su bakalauro studijomis, vasaromis aš dalyvaudavau Summer Media Workshopų programoje, kurią organizuoja LMTA. Tuomet 3 savaites pajūryje susirinkusi žmonių grupė kurdavo trumpus filmus. Tad patirtis kino kūryboje buvo tik tokia. Bet šių mokymų metu aš užmezgiau pažintis su žmonėmis dirbančiais kino industrijoje: prodiuseriais, montažo režisieriais, operatoriais. Nebuvau žmogus iš gatvės, turėjau pažinčių. Ir pirmam filmui pavyko suburti kino profesionalų komandą nėrėme į tą nuotykį ir po jo aš likau kine.
Ko palinkėtumėte dabartiniams studentams?
Iš tiesų dabar visiems studentams reikia mokytis technologijų – dirbtinio intelekto algoritmai, virtuali realybė ir panašios naujovės. Net ne mokytis, o išmokti su jomis gyventi. Man atrodo, kad technologijos tiek pažengusios, kad nereikia didelių biudžetų ir didelių komandų, kad papasakotum istorijas, padarytum kūrybinius projektus. Nereikia technologijų bijoti, reikia kuo anksčiau su jomis susidraugauti ir panaudoti jas savo naudai.