© DELFI / Karolina Pansevič

Šiuo metu kartu su oficialia informacija apie koronavirusą ir padėtį Lietuvoje bei visame pasaulyje plinta ir daug neaiškios informacijos. Kaip atskirti, kuri informacija yra teisinga, o kuri gali būti melaginga? Kaip reikėtų vertinti informaciją ir kokiais šaltiniais tikėti? Į klausimus atsako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dr. Viktor Denisenko.

„Kalbant apie kokybišką ir nekokybišką informaciją – pirmiausiai reikėtų vertinti jos šaltinį. Patikimą informaciją skleidžia valstybės institucijos, kokybiška žiniasklaida. Žiūrėti reikėtų būtent į pirminį šaltinį, siekti jį atrasti. Jeigu kas nors socialiniuose tinkluose parašė, jog „ministras pirmininkas pažadėjo...“, ar „prezidentas teigė, jog...“, tai dar nėra patikima informacija. Tačiau, jeigu „prezidentas teigė“ oficialiame prezidentūros tinklalapyje, o „ministras pirmininkas pažadėjo“ nacionalinio transliuotojo eteryje – tokia informacija galima pasitikėti. Žinoma, politikai irgi kartais meluoja, arba nusišneka, o žurnalistai – daro klaidas, bet čia jau kitokia problema. Galiausiai, sąžiningas žurnalistas visada sieks savo klaidą ištaisyti, patikslinti informaciją“, - pasakoja dr. Viktor Denisenko.

Jis taip pat siūlo žmonėms įsiklausyti į savo srities ekspertų nuomonę.

„Patikimiausiai apie koronavirusą gali kalbėti medikai, atitinkamos srities mokslininkai. Dabartinėje situacijoje, sakyčiau, ekspertinė nuomonė yra itin vertinga“, teigia ekspertas.

Nepaisant to, jog Lietuvos žiniasklaidos priemonėse galima rasti daug naujausios informacijos apie koronavirusą ir jo atvejus Lietuvoje, socialiniuose tinkluose vartotojai kuria specialias grupes, kuriose dažnai dalijasi ir labai nepatikima informacija.

Dr. Viktor Denisenko mano, jog žmonės yra linkę dalintis nepatikima informacija ne vien epidemijų ar pandemijų atvejais.

„Tiesiog krizių atveju ši problema labiau išryškėja. Dalijimasis informacija yra vienas esminių vadinamųjų socialinių tinklų principų. Kita vertus, žmonėms neretai trūksta vadinamojo kritinio mąstymo, arba, kalbant kitaip, kritiško informacijos įvertinimo prieš ja pasidalinant. Burtis į tokias grupes socialiniuose tinkluose bei pasitikėti abejotina informacija gali versti ir nepasitenkinimas bei nepasitikėjimas valdžia, kritiškas požiūris į jos veiksmus, taip pat paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus paieška“, teigia jis.

Anot dr. Viktor Denisenko, akivaizdu, kad kritinėje ar ypatingos socialinės įtampos situacijoje informacijos poreikis yra labai didelis.

„Žmonės ieško informacijos, nori išsiaiškinti, kas vyksta, nori suprasti, kaip reaguoti, kaip apsisaugoti nuo pavojaus. Kai yra paklausa – atsiranda ir pasiūla. Ne visa siūloma informacija iš tikrųjų yra kokybiška ir patikima, tačiau ji sugeba „papirkti“. Aš jau minėjau, kad žmonės yra linkę ieškoti paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Panikai artimoje situacijoje žmonės bus linkę patikėti teiginiais, kurie savotiškai ramina, t. y. kad tuoj tuoj bus atrasta vakcina, ar, kad viską galima labai paprastai diagnozuoti – tiesiog „sulaikius kvėpavimą 10 sekundžių“ (ši priemonė koronaviruso diagnozavimo požiūriu yra niekinė). Taip pat panikuodami žmonės yra linkę tikėti ir spalvas sutirštinančia informacija, nes panikos pagrindas – įsitikinimas, kad viskas yra blogai“, situaciją aiškina ekspertas.

Paklaustas ar vyresnės kartos žmonės dažniau pasitiki melaginga informacija, dr. Viktor Denisenko teigė, jog atsakyti į šį klausimą paprastai negalima. Tačiau ekspertas sutinka, kad vyresnės kartos žmonės sunkiau identifikuoja patikimus ir nepatikimus šaltinius internete.

„Pirmiausiai, vyresnės kartos gyventojai tiek nesidomi internetine aplinka, kiek tai daro jaunesni žmonės, ne taip giliai supranta virtualiosios erdvės kontekstą ir realijas. Jaunimas instinktyviai perpranta žaidimo taisykles internete bei iš esmės pats dalyvauja jų kūrime. Vyresni žmonės taip pat yra pripratę prie aiškesnės medijų klasifikacijos ir ribų tarp jų. Jiems televizija yra televizija, spauda yra spauda. Su internetine medija yra sudėtingiau. Vyresnėms žmonėms sunku suprasti, jog internetinėje erdvėje šalia rimtų naujienų gali būti humoristinis ar net sufabrikuotas turinys. Jiems taip pat sunkiau atskirti tikrą naujienų mediją nuo netikros ar tokia tik apsimetančios“, pasakojo Vilniaus universiteto atstovas.

Jis taip pat mano, jog vyresnei kartai didesnę įtaką daro orientavimasis į tai, „ką žmonės kalba“, o būtent į netikros, sufabrikuotos „dominuojančios nuomonės“ kūrimą yra orientuota ir vadinamųjų internetinių trolių veikla.

„Koronavirusas dabar yra žinia Nr. 1, ir tai yra objektyvu. Užtenka pažiūrėti vien į priemones, kurios pasirinktos jo plitimo stabdymui. Taigi, nenuostabu, jog žiniasklaida skiria maksimalų dėmesį šiai temai.  Kokio nors informacijos trūkumo nėra jaučiama. Informacija, kiek galiu vertinti, operatyviai pateikiama kiekvieną dieną. Tai iš esmės gerai. Tokioje situacijoje žmonės nori gauti kuo daugiau informacijos, turėti kuo aiškesnį įvykių paveikslą, žinoti, ko galima laukti. Man atrodo, jog Lietuvos žiniasklaida iš esmės šį poreikį tenkina“, sako ekspertas.

Kita vertus, net ir šioje sitaucijoje jis įžvelgia konkurenciją tarp žiniasklaidos priemonių.

„Galima pastebėti tam tikras manipuliacijas, pirmiausiai – žaidžiant su auditorijos baimėmis. Tokiu būdu siekiama, kad skaitytojas ar žiūrovas nueitų būtent į tą mediją, o ne pas konkurentus.“

Dr. Viktor Denisenko karantino atveju pataria žmonėms nevartoti visos informacijos iš eilės.

„Tikrai patarčiau dozuoti informacijos vartojimą. Nuolat skaitant vien apie koronavirusą gali susidaryti šios temos absoliutumo iliuzija. Čia iš esmės galima kalbėti apie saviįtaigos efektą, kai koronaviruso grėsmė gali užgožti visus kitus gyvenimo aspektus, užimti visas mintis ir pan. Žmogus turėtų naudotis informacija kaip priemone orientuotis ir tinkamai reaguoti į situaciją, bet jokiu būdu netapti jos vergu“, teigia ekspertas.

Kalbėdamas apie žiniasklaidos vartojimą, jis taip pat pataria pabandyti atrasti kitas žiniasklaidos formas, kurioms galbūt žmonės neturėjo laiko anksčiau.

„Patarčiau paskaityti ilgus žurnalistinius tyrimus, pasiklausyti ar pasižiūrėti įdomias tinklalaides. Man imponuoja mintis, kad karantinas yra ne tik iššūkis, bet ir tam tikra galimybė. Pavyzdžiui – galimybė pabandyti vėl atrasti vadinamąjį lėtąjį laiką“, pataria dr. Viktor Denisenko.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos