Asta, pasidalinkite, kokius mokslus baigėte?
Baigiau lituanistikos bakalauro studijas, magistrantūroje studijavau literatūros teoriją. Iš esmės tai buvo semiotikos studijos – beveik visi dėstytojai buvo semiotikai arba, kaip juokaudavome, oponuojantys semiotikai.
Kokių prisiminimų nešiojatės iš studijų universitete?
Į universitetą visą laiką žiūrėjau ir tebežiūriu romantizuotai. Esu iš Alytaus. Vilnius, universitetas atrodė labai toli visomis prasmėmis. Diena, kai sužinojau įstojusi į universitetą buvo tarsi šventė. Pamenu, stovėjau Saulėtekyje prie iškabinto būsimų studentų sąrašo ir vesdama pirštu ieškojau savo pavardės.
Vienas ryškiausių prisiminimų – pirmojo kurso kursinis darbas, kurį rašiau pas poetą Marcelijų Martinaitį. Man, mergaitei iš provincijos, faktas, kad priešais mane sėdi M. Martinaitis, kurį iki tol buvau mačiusi tik per televizorių ar literatūros vadovėliuose, buvo kažkas nenusakoma. Analizavome R. Granausko kūrybą. Poetas kalbėjo taip paprastai, artimai. Jo pasakojimuose atpažindavau daug vaikystėje matytų ženklų, bobutės, mano gyvenimo kelrodės, tikro senojo kaimo žmogaus, elgesį, pasakojimus – tarsi vėl girdėjau ją sakant, kad riekiant duoną negalima užlaužti riekės, mačiau sėdinčią prie stalo ir laukiančią, kol tolumoje tam tikru metu pravažiuos autobusas. Keleivinė, kaip ji sakydavo. Laukdavo net tada, kai žinojo, kad niekas neturi grįžti. Vaikystėje mane supo tikras gyvenimas po klevu, nors tada tai neatrodė reikšminga. M. Martinaitis man sudėliojo aiškią vertybinę mozaiką, išmokė permąstyti, atpažinti esminius dalykus. Žiūrėjau į Poetą ir atrodė, kad daugiau ko nors norėti neturiu jokios teisės. Antrą kartą tokį jausmą veikiausiai patyriau tik tada, kai gimė sūnus.
Didelį įspūdį paliko vienas susitikimas su profesoriumi Juozu Girdzijausku. Jis man dėstė pirmame kurse vieną semestrą, tai buvo bendra paskaita su daugybe kitų studentų, taigi buvau jam viena iš minios. Pamenu, buvau trečiame kurse, ėjau M. K. Sarbievijaus kiemeliu, matau ateina profesorius. Pasisveikinu, o jis, žmogus, pasiekęs viską, kas įmanoma, ir dar daugiau, stabteli, nusiima kepurę, nusilenkia ir sako: „Laba diena“. Profesorius praėjo, aš likau stovėti. Žinau, kad šią istoriją pasakosiu savo anūkams.
Klausantis Jūsų pasakojimo atrodo, kad užmezgėte labai šiltus santykius su savo dėstytojais...
Man išties pasisekė, nes studijų metais buvau apsupta autoritetų – tikrų, mokančių ne tik akademinių tiesų, bet žmogiškumo, paprastumo, pagarbos kitam. Iš universiteto išsinešiau laimės ir pilnatvės jausmą. Studijuodama jaučiausi labai savo vietoje, man tiko absoliučiai viskas.
Viena iš Jūsų meilių – semiotika. Kada užgimė šis santykis?
Su semiotika mane supažindino profesorius Kęstutis Nastopka, dar vienas mano gyvenimo šviesulys, toks akademinis tėtis – nuo trečio kurso jis buvo visų mano darbų vadovas. Semiotiką įsimylėjau iš karto, nors pirminis pasirinkimas rašyti kursinį darbą semiotikos tema baugino – apie šio dalyko sudėtingumą sklandė legendos. Bet ir aš su semiotika, ir semiotika su manimi radome ryšį. Be Profesoriaus, be abejo, tai nebūtų įvykę.
Nuo ko prasidėjo Jūsų profesinis kelias?
Dar studijuodama magistrantūroje pradėjau dirbti žurnale „Cosmopolitan“. Tuo metu atrodė visiškai neįtikėtina, kad mane, tokią žalią, dar net nebaigusią studijų mergiotę, priėmė dirbti į tokią prašmatnią redakciją. Tai buvo be galo įdomus gyvenimo etapas, iš labai arti mačiau visą populiariųjų žurnalų klestėjimo erą. Darbas labai įtraukė.
Man, atėjusiai iš M.K. Sarbievijaus kiemelio, mokančiai tobulai braižyti semiotinius kvadratus, bet visiškai nesusipažinusiai su gyvenimu, tai buvo nauja patirtis: daug veiksmo, judėjimo, viršvalandžių – beveik kaip filme. Atsimenu ir tą jausmą, kai pamačiau išspausdintą savo pirmą redaguotą tekstą. Įspūdis buvo didžiulis (juokiasi). Tų pirmų kartų pasipylė kaip iš gausybės rago. Darbas „Cosmopolitan“ padarė milžinišką įtaką mano gyvenimui.
Darbą žurnalų leidyboje iškeitėte į darbą Vilniaus universiteto leidykloje?
Atėjo laikas, kai pradėjau svarstyti, kad periodikos leidyboje padariau viską, ką galėjau. Kaip tik mano svarstymų laikotarpiu atsirado galimybė dirbti Vilniaus universiteto leidykloje. Čia jau skaičiuoju šeštus metus. Knygos yra laimė, dirbti su jomis – džiaugsmas.
Kada Jūsų kelias sugrįžo į universiteto auditorijas?
Tuo metu, kai aš jau visiškai nesitikėjau į tas auditorijas sugrįžti, mane pakvietė į Komunikacijos fakultetą dėstyti periodikos leidybos. Pamenu, grįžau į redakciją po pirmos paskaitos, visos kolegės apipuolė klausti: „Na kaip sekėsi?“ – „Aš turbūt nenormali, bet man labai patiko“, – kaip šiandien atsimenu savo žodžius (juokiasi). Ir vėl atsirado naujas labai šviežio oro gūsis. Pirmais metais su leidybos studentais išleidome žurnaliuką „Ką tu sau LeiDi?“. Dirbti su studentais man buvo ir tebėra labai įdomu. Jie yra puikūs jauni žmonės, labai smalsūs, įdomūs, visiškai kitokie nei buvo mano karta.
Dėstote keletą skirtingų dalykų?
Pirmasis mano dėstytas kursas – periodikos leidyba. Po kiek laiko atsirado proga dėstyti reklamos semiotiką. Negalėjau ja nepasinaudoti. O vėliau atsirado ir semiotika. Viskas vyko labai organiškai. Grįžimas į semiotiką man buvo tarsi savotiška duoklė profesoriui K. Nastopkai.
Ar galėtumėte trumpai pristatyti, kas yra semiotika?
Beveik visi, išgirdę, kad dėstau semiotiką, klausia, kas tai yra. O aš visada sakau, kad geriau tegul neklausia, nes labai ilgai pasakosiu (juokiasi). Jei trumpai ir be sudėtingų terminų, semiotika –mokslas, kuris ugdo loginį, kritinį mąstymą, skatina kelti klausimus. Bet iš tiesų tas labai griežtas metodas su daugybe sudėtingų terminų savyje talpina ir labai daug laisvės. Semiotiškai analizuoti galima absoliučiai viską.
Štai prieš keletą savaičių sodyboje tvarkiau senovinę skrynią, kuri priklausė mano mamos tetai, senelio seseriai. Pamenu ją iš vaikystės. Tokia sulinkusi bobulytė, vadinome ją močiute, kaime eidavome kartu lesinti vištų. Kai dabar pagalvoju, aš visiškai nieko apie ją nežinojau. Jeigu prieš mėnesį manęs būtų paklausę, greičiausiai būčiau pasakiusi, kad močiutė net skaityti nemokėjo. Taigi aš tvarkau jos skrynią ir tarp kitų nuostabių dalykų randu keletą 1936 metų žurnalo „Žvaigždė“ numerių su užrašu „Onai Barysaitei, Davainiškės“. Staiga suprantu, kad močiutė, apie kurią galvojau gebant tik vištas lesinti, tarpukariu prenumeravo ir skaitė žurnalus! Man tai buvo toks emocijų pliūpsnis, sėdėjau ant svirno slenksčio ir verkiau. Va čia ir yra semiotika. Esmė ne tai, kad radau žurnalų, esmė, kokias reikšmes jie savyje talpina.
Asta, koks Jūsų laisvalaikis, ką mėgstate veikti?
Mėgstu keliauti, bėgioti, lankau bokso treniruotes. Gal boksas vizualiai su manimi ne itin dera, bet labai patinka. Daug metų lankiau pramoginius šokius, taip pat šokau argentinietišką tango, yra planas vėl grįžti į tango pasaulį.
Mano džiaugsmas – knygos. Esu iš tų žmonių, kuriems reikia turėti savo knygas. Nemėgstu nei skolintis, nei skolinti, net studijų laikais, kai pinigais tikrai nelijo, visas savo stipendijas investuodavau į knygas. Knygų iš tiesų turiu daug. Kai rinkomės naujus namus, vienas iš svarbiausių kriterijų buvo, kad patogiai tilptų visos knygos. Kol kas telpa, netgi dar yra šiek tiek rezervo.
Tiesa, išsikėliau tokį su knygomis susijusį tikslą: kadangi supratau, kad visų pasaulio knygų nenusipirksiu, nusprendžiau surinkti visus Antano Škėmos leidimus. Šis autorius susijęs su mano studijomis – tiek bakalauro, tiek magistro. Nemažai leidimų jau turiu, bet kai kurių reikės gerokai paieškoti. Gali ir viso gyvenimo prireikti juos surasti.