Kviečiame artimiau susipažinti su VU Komunikacijos fakulteto nariu - dr. Arūnu Šileriu.
Arūnai, kokie motyvai lėmė, jog nusprendėte studijuoti doktorantūrą?
Tiesą pasakius neplanavau labai šių studijų iš anksti, viską lėmė tiesiog atsitiktinumas. Knygų mugėje susitikau su mūsų fakulteto dėstytoju Remigijumi Misiūnu, pasikalbėjome apie knygas, kad domiuosi skaitmenine leidyba ir jis sako, gal tu nori dėstyti universitete, o po to gal ir doktorantūrą nori pabandyti? Ir aš turiu tokią frazę mėgstamą, galbūt net tėčio sakytą, kad proga pasitaiko, bet nesikartoja. Ko aš labai bijau, tai prarastų progų.
Universitete dėstote skaitmeninės leidybos verslą. Pats esate įkūręs skaitmeninių knygų biblioteką „Vyturys“, ar asmeninė verslo patirtis ir paskatino pasirinkti šią temą darbui su studentais?
Bandau studentams papasakoti, kaip turėtų atrodyti skaitmeninė leidyba. Aišku, tai yra gana naujas dalykas. Turbūt klausimas turėtų būti, ką akcentuoti, ar skaitmeninę leidybą, ar verslą. Nes be verslo pagrindų, skaitmenizacija irgi tėra vienas iš formatų daryti verslą. Daug dėmesio skiriu šiems dalykams. Visų pirma noriu, kad tie žmonės, išėję iš paskaitų gebėtų sukurti verslą nuo a iki z, bent įsivaizduotų kaip tai padaryti. Na ir tam tikri akcentai, kurie susiję su skaitmenizacija.
Bandote žinias studentams perduoti per savo asmeninę patirtį?
Ir per patirtį, bet ir per mokslą, be jokios abejonės. Čia galima sakyti toks geras dviejų dalykų susiliejimas. Aš dirbu šioje srityje, turiu tą patirtį, žinau, į ką verta atkreipti dėmesį, bet visada tą patirtį filtruoju ir per mokslo prizmę. Nes kartais atrodo, kad kažką darysiu ir padarysiu, bet paskui paaiškėja, kad yra tam tikra metodika, ir žiūrėk, jei žinotum anksčiau, darytum kitaip ir būtum klaidų išvengęs. Tai man labai svarbi mokslo ir žinių dermė.
Literatūros vaidmuo Jūsų gyvenime užima itin svarbią vietą. Koks Jūsų požiūris į skaitmenizacijos procesus šiuo aspektu? Ir kas visgi geriau: popierinė knyga ar skaitmeninė jos versija?
Esminis dalykas ne formatas, o skaitymo įgūdis, formatas yra tiktai įrankis, formatas gali būti marmurinė lentelė ar senovinis ritinys. Sakau, knyga vyksta skaitytojo galvoje, todėl nėra skirtumo iš kurio formato žmogus tai pasiima.
Pirmasis, galbūt, prisilietimas prie knygos kai paimi, tai taip, kietas viršelis ar minkštas, pavartai, apžiūrai kokia spaudos kokybė, kokie lapai, ar jie švelnūs, bet tai yra tik pati pradžia ir dalykas, kuris gali tave atvesti prie knygos turinio skaitymo, bet jei knyga bus neįdomi, tai nei jos kvapas, nei skonis neišlaikys tavęs per 500 puslapių.
Bendraujant su Jumis užsifiksuoja, rodos, raktiniai žodžiai: literatūra, leidyba, skaitmenizacijos procesas, minite savo vaikus ir norą, jog jie skaitytų. Jūsų daktaro disertacijos tema „Socialinio skaitymo skaitmeninėje aplinkoje motyvacijos ir elgsenos ypatumai“, ar galima teigti, jog ši tema atspindi visus Jums svarbiausius aspektus?
Iš tiesų, reikia pripažinti, kad taip. Pats rašymas, aš norėjau, kad jis būtų įdomus ir naudingas man pačiam, leistų man kažką sužinoti, atsakytų į tas mokslines problemas, kurias identifikavau, jog jos iš tiesų egzistuoja, kad toks laukas klausimų yra, į kuriuos dar nėra atsakyta šioje srityje. Tad tikrai nereikėtų stebėtis, kad tas tyrimų laukas visiškai sutampa su mano gyvenimu.
Kartais manęs klausia, kiek laiko reikia su vaikais skaityti, JAV atlikti tyrimai rodo, kad reikėtų 20 minučių per dieną. Aš kažkuriuo metu save pagavau, kovidas kai buvo, kad aš su vaikais skaitau kokias 2-3 valandas per dieną. Kalbant apie emocijas, man vienas tokių šilčiausių atsiminimų, geriausių emocijų, kai atsisėdi ryte su vaikais ant radiatoriaus, atsistumi kartoninę dėžę su knygomis ir skaitai iš eilės tas knygas ant radiatoriaus sėdėdamas.
Esate perskaitęs labai daug knygų, kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?
Dvi knygas pasakysiu. Pirma knyga – „Tūkstantis ir viena naktis“. Jei taip metaforiškai galima pasakyti, manau, kad kiekvienas žmogus turi būti radęs knygą, kuri tave vaikystėje įkelia į skaitymo pasaulį ir leidžia pradėti eiti tuo keliu. Tai man yra ši knyga.
Antra knyga būtų ta, kuri kažkuriuo metu, nesvarbu kada, bet labai stipriai pakeičia jūsų požiūrį ir paveikia emociškai. Tai yra supratimas, kad knygos mus veikia, padeda augti, kad tai nėra tik šiaip skaitymas ar žinių absorbavimas. Tai viena iš tokių knygų man buvo Icchoko Mero „Geltonas lopas“, knyga apie Holokaustą. Ši knyga su didžiule jėga į mane kreipėsi, galima sakyti. Faktus apie Holokaustą aš žinojau, bet mane sukrėtė tas pasakojimas pirmu asmeniu
Kiekviena knyga turi atrasti tinkamą laiką, kada ateina pas mus į gyvenimą. Kartais per anksti, kartais per vėlai, tai aš noriu palinkėti, kad visos knygos ateitų tuo laiku, kada jos yra skirtos būtent mums.
Turite sukaupęs ilgametę vertėjo žodžiu patirtį. Jums teko garbė vertėjauti Karališkosioms šeimoms, įtakingiems politikams, visuomenės veikėjams. Ar yra vertimų, kuriuos galėtumėte išskirti, kaip Jums asmeniškai svarbiausius?
Galbūt buvo du tokie vertimai. Vienas buvo motyvaciniam kalbėtojui Nikui Vujičičiui, kuris neturi rankų, kojų. Tai buvo požiūrio keitimosi momentas, mes nelabai pripratę prie žmonių su negalia ir man pačiam pradžioje atrodė, kaip čia bus. Bet kai bendrauji, kalbi, supranti, kad žmogus toks pat kaip ir visi kiti.
Kitas momentas buvo prieš kokius 20 metų, vyko programa, kuomet į Lietuvą atvykdavo aukšto lygio profesoriai iš Harvardo universiteto. Tuomet turėjau galimybę savaičių savaites keliauti su jais po Lietuvą. Tai tuo metu aš labai daug sužinojau apie švietimą, tie pokalbiai, tas ilgas, ištęstinis ryšys, manau, man paliko labai didelį poveikį.
Vertimai įžymybėms, atrodo, kad tai vyšnaitė ant torto, bet tai greičiausiai ilgalaikio darbo, noro ir rodymosi, kad man tai patinka pasekmė. Aš vertinu, kad tai buvo neatsitiktiniai vertimai, o buvo jie užtarnauti.
Kokie Jūsų ateities planai, norai dirbant fakultete su studentais?
Aš labiausiai noriu toliau tirti, tyrimų laukas man tikrai įdomus. Tyrimų temų esu suplanavęs. O kalbant apie dėstymą, kadangi esu filologas, daug rašiau ir skaičiau beveik visą gyvenimą, tai jei būtų kursas susijęs su akademiniu rašymu, sklandesniu minčių reiškimu ar panašiai, tai tas dalykas mane domintų.
Šiaip išduosiu paslaptį. Prieš kokius 10 metų, kai aš išgirsdavau, kad žmogus baigęs komunikacijos fakultetą, man tai buvo tokios kokybės ženklas, atrodė kažkoks nepasiekiamas Everestas. Tai aš tikrai labai noriu, kad tie žmonės, kurie išeina iš mūsų fakulteto, didžiuotųsi, kad jie čia mokėsi. Ir kad mes padarėme viską, kad tie žmonės turi pagrindą didžiuotis, kad diplomas yra uždirbtas, jis yra pelnytas.