„Investuok Lietuvoje“ viešųjų ryšių projektų vadovė / Žurnalistika
Kodėl nusprendėte studijuoti būtent Komunikacijos fakultete?
Aš nuo 9-erių metų sugalvojau, kad noriu būti žurnaliste. Tuo metu ši profesija buvo laikoma pačia prestižiškiausia. Žurnalistai – teisybės ieškotojai, kovotojai, drąsūs, ryžtingi ir t.t. Tokia norėjau būti ir aš. To noro taip ir nepamečiau rinkdamasi studijas. Tuo metu, kai rinkausi, kur stoti, žurnalistikos studijos Vilniaus Universitete buvo laikomos tarsi šventuoju graliu. Ten stojant reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus, daugelis tuo metu man imponavusių žurnalistų taip pat arba buvo studijavę ten ar net gi ten dėstė.
Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Tokių prisiminimų išties daug. Vienas, kuris ką tik šovė į galvą (negaliu patikėti, kad tai dabar atsimenu su nostalgija. Tikiu, jei skaitys buvę grupiokai, jie irgi kraipys galvas) – vienų paskaitų metu, berods, žiniasklaidos istorijos, mums reikėdavo analizuoti labai senus leidinius, įskaitant ir propagandinius, jų turinį, stilistiką. Tuo metu sėdėti bibliotekos patalpose, vartyti didžiulius tomus, kuriuose surišti pageltę ir pirštus juodu rašalu vis dar ištepantys laikraščiai, atrodė tarsi bausmė. O dabar tą laiką atsimenu kaip labai smagų ir išties įdomų. Ne tik dėl to, ką rasdavome ir sužinodavome, bet ir kaip leisdavome laiką ištuštėjusiose bibliotekoje, kaip nuvargę pradėdavome juoktis iš niekur nieko.
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas apskritai ir koks buvo pirmasis darbas baigus studijas?
Mano pirmasis darbas apskritai buvo laisvai samdoma žurnaliste „Gimtajame Rokiškyje“ (Rokiškio rajono leidinys), tuo metu buvau dešimtokė. Studijų metais, priešingai nei daugelis mano grupiokų, aš nedirbau. Po studijų atlikau stažuotę Europos Parlamento Biure Lietuvoje, po to išvykau studijuoti magistrą Švedijoje. Studijų metu rašydavau tekstus, kaip laisvai samdoma tekstų autorė. Baigusi magistrą grįžau į Lietuvą ir tuomet sekė labai įdomios patirtys dirbant komunikacijos komandose „Comic Con Baltics“ bei „Kino pavasario“ komandose. O šiuo metu galiu teigti, kad savo vietą radau „Investuok Lietuvoje“ rinkodaros ir komunikacijos departamente. Tad, kaip matote, sąlyčio su žurnalistika turėjau labai mažai. Tačiau studijų metu įgytos teorinės ir praktinės žinios mane suformavo kaip gebančią kritiškai mąstyti asmenybę. Visą kitą rinkausi dirbdama ir klysdama. Aš labai džiaugiuosi, kad studijavau Komunikacijos fakultete dėl to, kad įgijau įrankius kritiškai vertinti viešojoje erdvėje pateikiamą informaciją. Dabartiniame mano darbe man labai dažnai tenka bendrauti su žurnalistais ir pačiai galvoti, kas jiems gali būti naudinga ir įdomu, tad man labai praverčia patirtis, įgyta atliekant įvairias praktikas žurnalistikos studijų metu.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena? Gal galite įvardyti iššūkius, su kuriais šiomis dienomis dažniausiai tenka susidurti darbe?
Mano darbo dienos dažnai būna labai dinamiškos, tad tikrai neturiu nusistovėjusios rutinos. Mano darbe tenka ir planuoti, ir reaguoti į nesuplanuotus įvykius, taip pat – daug bendrauju su žurnalistais, daugiausia užsienio žiniasklaidoje dirbančiais, organizuoju jų vizitus į Lietuvą. Darbe pasitaiko labai įvairių iššūkių, vienus tenka įveikti kartu su komanda, kitus – individualiai.
Kas Jums svarbiausia Jūsų darbe?
Dabartiniame mano darbe mane labiausiai žavi ir motyvuoja komanda, su kuria dirbu.
Ar turite konkrečių tikslų savo darbe?
Mano tikslas, kad apie Lietuvą, jos talentus, čia sukuriamus produktus, technologijas rašytų „The New York Times“, „Wired“ tam dedikuotų net savo viršelį, o „Financial Times“ tiesiog skirtų tam atskirą skiltį. Ir dar labai norėčiau prisidėti prie to, kad patys lietuviai pastebėtų ir suprastų, kokia išties Lietuva yra inovatyvi, kiek čia gyvena ir kuria talentingų žmonių ir kad laikas nustoti lygintis su estais.
Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte ar ko palinkėtumėte dabartiniams Žurnalistikos studijų programos studentams ar visiems studentams apskritai?
Mokytis. Nejuokauju. Studijos bet kokiame universitete neturi būti siekis užsidėti tik pliusiuką. Studijos praturtina, suteikia įrankius tam, kad galėtum kritiškai vertinti savo aplinką, patį save, skaitomą literatūrą, žiniasklaidos priemones ar žiūrimus dokumentinius filmus. Studijos, mokslas išlaisvina. Tad labai linkiu atrasti balansą tarp mėgavimosi savo jaunyste, įvairių tikrai linksmų ir taip pat mūsų asmenybes formuojančių asmeninių išgyvenimų ir mokymosi. Taip, dėstytojai gali erzinti, tikiu, kad kai kada atrodys, kad TU esi kompetentingesnis nei dėstytojas, bet patariu: klausykis, kelk klausimus, diskutuok, LABAI daug skaityk ir nebūtinai tą literatūrą, kuri nurodoma, kaip privalomoji. Studijų metai gali būti patys nuostabiausi metai savišvietos prasme. Svarbiausia atsiminti, kad nei studijos, nei egzaminai, nei pažymiai neapibrėžia mūsų ar to, kuo mes dirbsime ar kokiais mus matys kiti.