TV laidų vedėja / Žurnalistika
Kodėl nusprendėte studijuoti būtent Komunikacijos fakultete?
Nusprendžiau studijuoti žurnalistiką, nes man patinka komunikacija, man patinka žmonės, patinka su jais bendrauti, man yra įdomios jų istorijos, man patinka jas pasakoti, patinka naratyvas. Todėl klausimų, kokias studijas rinktis – niekada net ir nekilo. Viskas buvo seniai aišku. Žurnalistika buvo įrašyta pirmu numeriu ir buvo pirmasis mano pasirinkimas.
Abi su sese baigėme Čiurlionio Meno mokyklą Vilniuje ir gyvenome mokinių bendrabutyje, mūsų specialybė buvo baletas. Abi baigusios mokyklą pasirinkome visai kitokius kelius, sesuo studijavo fiziką, o aš įstojau į Komunikacijos fakultetą ir studijavau žurnalistiką. Šiuo metu jokių sąsajų su baletu nebeturiu, bet jis padėjo man įstoti į Komunikacijos fakultetą. Stojant į žurnalistiką buvo vykdomas stojamasis egzaminas: viena egzamino dalis vykdoma raštu, o kita – žodžiu. Stojamąjį egzaminą žodžiu išlaikyti man buvo lengva, nes prieš kelias savaites buvau laikiusi valstybinius meno (teatro, baleto, muzikos) istorijos egzaminus, kurie taip pat vyko žodžiu, stovint prieš komisiją. Stojant į žurnalistiką viskas vyko tokiu pat principu: tu esi klausinėjamas įvairiomis temomis ir turi būti pasikaustęs visose srityse, bet mano „arkliukas“ buvo baletas, o vienas iš egzaminatorių buvo Mantas Martišius, kuris užsiminė apie baletą. Stojamojo egzamino metu su juo labai daug diskutavome būtent apie šią meno sritį, kuri man buvo puikiai pažįstama, todėl pokalbis pasisekė gerai. Daugelis šios stojamojo egzamino dalies labai bijojo, o man ją išlaikyti buvo taip paprasta ir galiu sakyti, kad baletas man tikrai padėjo įstoti į universitetą.
Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Labiausiai atmintin įsirėžė žmonės. Žinoma, unikali buvo ir vieta, kadangi didžioji dalis paskaitų vyko ne Saulėtekyje, bet Maironio ir Bernardinų gatvėse, todėl studijų laiku buvo išmaišytos visos Vilniaus senamiesčio gatvelės. Bernardinų pastate, kuriame mokėmės, buvo ir Adomo Mickevičiaus kambarys, kuriame jis parašė savo poemą „Gražina“, o Maironio gatvėje – nuostabi dvasia, priešais stūkso šv. Onos bažnyčia, šalia – Dailės akademija. Man labai patinka, kad Vilniaus universitetas turi unikalių pastatų, pasakojančių istoriją.
Komunikacijos fakultete sutikau tokius žmones, kurių nepamiršiu visą gyvenimą: Romas Sakadolskis, Edita Čekuolienė, taip pat mums skaitęs paskaitą ir Algimantas Čekuolis, Skirmantas Valiulis – visi jie yra neįtikėtinos asmenybės. Tai, ką jie kalbėdavo per paskaitas, mes su kursiokais atsimename iki šiol. Puikiai atsimenu R. Sakadolskio marškinėlius, kuriuos jis dėvėdavo: „God is dead.“ - Nietzsche, 1883“ ir apačioje – „Nietzsche is dead.“ - God, 1900“. Romas Sakadolskis turėjo nenuginčijamą istorijų pasakojimo talentą. Kadangi jis buvo radijo žurnalistas, istorijas pasakoti ir prikaustyti dėmesį turėjo gebėti be vaizdo ir tą jis tikrai mokėjo. O štai Skirmantas Valiulis studentuose, kurie yra dar visai „žali“, gebėdavo matyti talentą, įtikinti, kad jie turi potencialo ir gali daugiau nei patys galvoja. Kadangi jis pats buvo tikras intelektualas ir labai geras žmogus, studentuose taip pat gebėdavo įžvelgti kažką ypatingo. Edita Čekuolienė buvo visiškai fantastiška dėstytoja ir jos frazės man iki šiol praverčia asmeniniame gyvenime, ne tik darbe. Labiausiai įsimena ne vietos, pastatai ir jų sienos, bet žmonės, esantys tuose pastatuose.
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas apskritai ir koks buvo pirmasis darbas baigus studijas?
Kai buvau dar mokinė, mes šokdavome Nacionalinio Operos ir baleto teatro spektakliuose, todėl galima sakyti, kad pirmasis mano darbas ir buvo baleto šokėjos. Vyresnėse klasėse spektakliuose mes šokdavome jau su profesionaliomis balerinomis. Vasaros, atostogų metu esu dirbusi ir padavėja. O pirmasis darbas, susijęs su specialybe, buvo LNK. Ten aš atlikinėjau praktiką, o vėliau man paskambino ir pasiūlė ateiti išbandyti orų pranešėjos darbą. Sudalyvavau konkurse, po mėnesio paskambino, kad esu priimta. Tada jau 3-čiame kurse pradėjau dirbti orų pranešėja LNK.
Viskas prasidėjo nuo praktikos, kuri yra labai reikšminga ir neatsiejama sudedamoji studijų dalis. Tai yra labai geras krikštas, kuomet supranti, kiek realiai tau praverčia teorija, kiek jos gali pritaikyti praktikoje. Taip pat gali ir įsivertinti žinias, kurias įgijai studijų metu.
Ar Komunikacijos fakultetas, turėjo įtakos Jūsų, kaip asmenybės, formavimuisi? Ir ar žinios, įgūdžiai, įgyti universitete, pravertė darbe?
Be abejo, visos patirtys mūsų gyvenime įtakoja asmenybę. Žurnalistikos studijos – labai platus humanitarinis išsilavinimas: antikos literatūra, medijos, fotografija, istorija, daug ir plačiai aptariama žurnalisto specialybė... Tai labai kompleksiškas išsilavinimas, kuris tiesiog negalėjo nepadaryti įtakos. Juolab, kad turėjome ir pasirenkamuosius dalykus, galėjome keliauti ir į kitus fakultetus, pasirinkę įvairiausias paskaitas juose. Buvau pasirinkusi studijų dalyką pas Eugenijų Laurinaitį, psichiatrą, pas kurį mokiausi psichiatrijos pagrindų Medicinos fakultete. Jo ištartos frazės, mintys taip pat labai įsiminė. Jis mokė psichoanalizės, psichiatrijos pamatinių dalykų, o taip pat ir kaip studentėms pasirinkti gerą gyvenimo vyrą. Buvo labai įdomu: jis mokėjo prikaustyti dėmesį. Nebuvome apriboti vien tik savo fakultetu. Taip pat buvau pasirinkusi ir religijotyrą. Dalyko dėstytoja buvo labai įdomi, kalbėdavome apie sektas, fanatizmą, apie lyderio charizmą. Universitete man labai patiko tai, kad gali pats pasirinkti sau įdomių paskaitų ir dar šiek tiek praplėsti savo mokslus, akiratį.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena? Gal galite įvardyti iššūkius, su kuriais šiomis dienomis dažniausiai tenka susidurti darbe?
Mano darbo diena prasideda kaip ir daugelio lietuvių: nuo naujienų portalų patikrinimo. Galbūt ne tam, kad sužinočiau, kas naujo įvyko ir skaitinėčiau naujienas prie puodelio kavos, tačiau aš ieškau, kokios yra šiandieninės aktualijos, kurias galėčiau panaudoti laidai. Jei tai yra mano „eterinė“ savaitė, t.y. savaitė, kuomet aš dirbu tiesioginiame eteryje ir pristatinėju naujienas, darbas būna ne toks intensyvus, kadangi dažniausiai pasirenkame temas iki pietų ir pasirengiame bent preliminarią medžiagą laidai. O jei tai savaitė, kai dirbu ne tiesioginiame eteryje, bet rengiu reportažus, jau apie 9-10 valandą ryte būname sugalvoję, kokia tema ir ką galėtume pakalbinti, kaip tas pokalbis turėtų atrodyti ir kokią žinutę norėtume nusiųsti žiūrovui.
Temų dažniausiai ieško prodiuseriai, bet tai darome ir mes patys, net ir vakare naršydami socialiniame tinkle Facebook. Mes su kolegomis informacija nuolat dalinamės vieni su kitais ir ieškome ar iš tos informacijos būtų galima sukurti reportažą, nes tai ir yra menas – suklijuoti reportažą taip, kad jis būtų įdomus, nenuobodus, kad tai nebūtų tiesiog dienos naujienos, įvykio atpasakojimas – tu turi gebėti užčiuopti įvykio pulsą. Viskas vyksta labai dideliu tempu, turime didžiulį informacijos srautą ir dabar viskas yra labai interaktyvu, todėl tu ir pats turi būti greitas ir itin imlus. Lietuviams jau mokykloje tikrai yra reikalingas kursas, kaip naudotis informacija, kaip ją kritiškai matyti, pasirinkti ir suvokti. Tai, ką mums dėstė universitete, manau praverstų ir moksleiviams. Pandemijos metu ypatingai išryškėjo fanatizmas, melagienos, nesugebėjimas kritiškai įvertinti informacijos, atsirinkti, ką ir iš kur skaitai, kokiuose portaluose ieškodamas informacijos lankaisi – o tai yra labai svarbu.
Kas Jums svarbiausia Jūsų darbe?
Žurnalisto darbas – komandinis. Tai tikrai nėra vieno žmogaus darbas ir jis skirtas ne individualistui. Tu dirbi su operatoriumi, montuotoju, nuo kurio labai priklauso, kaip atrodys tavo reportažas. Jie turi turėti „gerą akį“ ir yra labai svarbi komandos dalis. Turime tiesiog nuostabių operatorių. Vienas jų – Kęstutis, kuris yra dirbęs kine. Kai jam pasakai temą, jis jau važiuodamas žino, ką ir kaip filmuos. Tokie žmonės – labai vertingi ir yra didelė dovana kolegoms. Tau nereikia operatoriaus vedžioti už rankos ir sakyti, ką jam reikia nufilmuoti, nes jis jau mato istoriją dar jos nenufilmavęs. Kolega Kęstutis kartais sugalvoja tokių genealių kinematografinių kadrų, kad visus nustebina. Pavyzdžiui, turėjome daryti reportažą kino tema ir kalbėjome ar gyvuos po pandemijos mūsų kino teatrai. Sėdėjome kino salėje kartu su kino teatro tinklo vadovu, kalbėjomės, kaip jiems šiuo laiku yra sudėtinga prisitaikyti prie pandemijos padiktuotų sąlygų, kaip sunku išsilaikyti ir kino teatro ateitis – kybo ant plauko. Pabaigoje pasakiau frazę: „Ar neužges magiški ekranai?“, o mūsų operatorius neplanuotai uždarė kameros diafragmą ir mes po truputį išnykome iš ekrano. Jis pasakė: „Štai taip užbaigsime, tokia bus pasėta filosofinė mintis“.
Taip pat yra režisierius, kuris turi matyti, kaip tu atrodai, kur krenta šešėlis, laiku viską perjunginėti, skaičiuoti minutes. Dar yra prodiuseris, kuris turi žinoti visą kontekstą. Aš, būdama žurnaliste, tikrai neturiu tokio matymo, kokį turi mūsų prodiuseriai. Jie žino viską – visas „povandenines sroves“: kas gerai kalba, kas yra tinkami, „dėkingi“ pašnekovai ir kas yra, gali būti įdomu žiūrovui. Kai ateini į televiziją ir sėdi tiesioginiame eteryje, yra labai daug dalykų, kurių tiesiog nežinai: bendro konteksto, visos istorijos naratyvo. Pavyzdžiui, kalbindamas seimo narį tu turi žinoti, ką jis veikė praeitoje kadencijoje – tai labai svarbu ir šiuos dalykus tau papasakoja prodiuseris. Pasikartosiu dar kartą: žurnalisto darbas – 100% komandinis, todėl komanda mano darbe – ypatingai svarbi.
Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte/palinkėtumėte dabartiniams savo studijų programos studentams ar visiems studentams apskritai?
Manau, kad dabartiniai studentai jau visai kitokie, nei kad buvome mes. Sau būčiau patarusi dar labiau pastačius ausis klausytis tų auksinių dėstytojų, kuriuos pilnai įvertini tik jau išėjęs iš universiteto ir dar labiau liūdna, kai tų asmenybių nebelieka visuomenėje. Dabartiniams studentams palinkėčiau žingeidumo ir smalsumo, nes skaitytojas, žiūrovas labai gerai jaučia ar tau pačiam yra įdomu tai, ką tu darai. Tau turi būti įdomu: tu turi tuo kvėpuoti, gyventi rengiama naujiena. Ir dar priminčiau, kad viskas neateina taip lengvai. Turi ne tik stengtis, bet ir daug dirbti, svarbu to nepamiršti.