2020 metams einant į pabaigą paklausėme Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bendruomenės kokios knygos, filmai ir serialai jiems įstrigo labiausiai šiais metais. Dėkojame visiems, atsiuntusiems savo rekomendacijas – tikimės, kad jos bus naudingos tiek studentams, tiek fakulteto darbuotojams.
Doc. Dr. Ilona Michailovič
Apsidžiaugiau galimybe pasidalinti savo nuomone apie šiais metais perskaitytas knygas. Mielai rekomenduočiau 4 knygas:
- Kiran Millwood Hargrave „Malonės“, 2020 (vert. Eglė Raudonikienė);
- Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, 2020 (vert. Anita Kapočiūtė, eilėr. vert. Vidas Morkūnas);
- Lara Prescott „Mūsų čia nebuvo“, 2020 (vert. Jovita Groblytė-Hazarika);
- Tan Twan Eng „Vakaro miglų sodas“, 2018 (vert. Eglė Raudonikienė).
Kodėl būtent šios knygos? Pirmiausia, knygose vaizduojami žmonių gyvenimo vingiai, kovos už išlikimą aplinkybės, o svarbiausia – tai intelektualūs galvosūkiai apie knygų herojų gebėjimą išlikti ir būti savimi. Paminėsiu ir tai, kad bibliotekose savo eilės šioms knygoms laukiau kelis mėnesius (kai kurias nusipirkau).
„Malonės“ – tai knyga apie narsias ir nepriklausomas moteris, gyvenusias XVII-o amžiaus atokioje Norvegijos saloje, apie raganų teismus, pragaištingus prietarus ir išlikimą.
Turbūt nesuklysiu, jei pasakysiu, kad „Ten, kur gieda vėžiai“ – daugeliui Jūsų girdėta arba perskaityta knyga. Tai septyniasdešimtmetės Amerikiečių autorės Delios Owens literatūrinis debiutas, kuriame autorė aprašo apleistos ir izoliuotos Pelkių Dukra vadinamos merginos gyvenimą.
„Mūsų čia nebuvo“ – pasakojimas apie dvi šnipes Šaltojo karo laikais ir galimybę pakeisti istoriją, susijusią su Boriso Pasternako „Daktaras Živaga“ romano herojų gyvenimo įvykiais.
Ir paskutinė – „Vakaro miglų sodas“ – įstabus pasakojimas apie japonų karo belaisvių stovyklos košmarą patyrusią, teisininkės karjerą nutraukusią moterį, kuri atvyksta į džiunglių supamą arbatos plantaciją Šiaurės Malajoje. Ji ieško vienintelio japoniškojo sodo visoje Malajoje ir šio sodo šeimininko mįslingojo Aritomo, buvusio Japonijos imperatoriaus sodininko. Tai nuolatinis atsakymų į kankinančius klausimus ieškojimas, apie supančios gamtos grožį, apie meilę ir mirtį.
Malonaus skaitymo!
Dr. Viktor Denisenko
Margaret Atwood „Tarnaitės istorija“ (The Handmaid‘s Tale“). Taip jau nutiko, kad tik šiemet perskaičiau Margaretos Atwood romaną „Tarnaitės istorija“ (The Handmaid‘s Tale), kuris pasirodė dar 1986 metais. Galima sakyti, kad dabar yra kilusi nauja intereso banga šiam kūriniui – pirmiausiai dėl tos priežasties, kad pagal romaną yra sukurtas serialas. Ši knyga yra labai stipri ir rekomenduotina visiems antiutopijos žanro gerbėjams, juo labiau, kad skirtingai nuo Zamiatino, Orwello ir kitų šiame žanre dominuojančių autorių-vyrų – tai moteriškas žvilgsnis į totalitarizmą.
Peter Pomerantsev „Tai ne propaganda: nuotykiai kare prieš realybę“ (This Is Not Propaganda: Adventures in the War Against Reality). Peteris Pomerantsevas toliau nagrinėja tai, kas vyksta globalioje informacinėje erdvėje. Jo pirmoji knyga „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ buvo skirta Rusijai, o savo naujesniame veikale „Tai ne propaganda: nuotykiai kare prieš realybę“ (pasirodė 2019 m.) jis plečia nagrinėjamų problemų horizontą. Šią knygą galėčiau priskirti prie geriausių non-fiction pobūdžio pavyzdžių pastaruoju metu patekusių man į rankas. Minėtas veikalas siūlo kelionę erdvėje ir laike – nuo Filipinuose veikiančių interneto trolių (taip, interneto troliai būna ne tik Kremliaus) iki slaptų Rusijos bandymų destabilizuoti Makedoniją (Šiaurės Makedoniją), siekiant užkirsti šiai valstybei kelią į ES ir NATO, o taip pat nuo apybraižos apie tai, kaip sovietmečiu KGB persekiojo autoriaus tėvą – žinomą disidentą iki Bronzinio kario istorijos Taline ar Rusijos hibridinio karo Ukrainoje. Vienu žodžiu, šioje knygoje labai daug visko, o svarbiausia – tai ne (vien) apie propagandą, tai apie platesnius ir globalesnius procesus, kuriuose propaganda tik vienas iš aspektų.
„Comey taisyklė“ (The Comey Rule), miniserialas. Gana įdomus vos 2 serijų serialas, parodantis Donaldo Trumpo atėjimą į JAV Baltuosius rūmus 2016 metais ir jo santykius su FTB. Žinoma, šį kūrinį galima ir gal net reikėtų vertinti kiek kritiškai, nes jis nufilmuotas pagal buvusio FTB vadovo Jameso Comey knygą. Kita vertus, D. Trumpas čia vaizduojamas gana panašiai, kaip ir Bobo Woodwardo knygoje „Baimė“ (Fear), kas leidžia numanyti, jog filme parodyta nemažai tiesos apie kadenciją baigiantį JAV prezidentą.
„Pastatymas“ (Staged), serialas. Menui tenka reaguoti į gyvenimą. Tarp kūrinių, tiesiogiai ar netiesiogiai skirtų koronaviruso COVID-19 pandemijai ypatingai norėčiau išskirti britų serialą „Pastatymas“ (Staged). Ar įmanoma repetuoti/pastatyti spektaklį per Zoom platformą? Į šį klausimą bando atsakyti aktorių duetas Michaelas Shinas ir Davidas Tennetas, taip pat žinomi ir iš kito nuostabaus serialo „Gera lemiantys ženklai“ (Good omens). Saviironija, saviizoliacija, subtilus britiškas humoras – ko daugiau reikia?
Studijų administratorė Marta Snarskienė
Karel Čapek „Karas su salamandromis“ – nes čekų rašytojai niekada nenuvilia (bent manęs). Puiki distopija. Ypatingai aktuali dabar. Skaičiau ir kelias kitas iš eilės, kai kovo karantinas prasidėjo, bet šita be konkurencijos geriausia.
O jei kas mėgsta vaikiškas knygas skaityti sau ar savo vaikams, tai Dainius Šukys „Blynų slibinas“. Tikrai metų atradimas lietuvių vaikų literatūroje, nes paprastai mūsų rašytojai stengiasi sudėti du paprastus dalykus, kad gautų vieną keistą ir viskas po to taip nenatūraliai sugalvota atrodo (bent kai paaugi), o čia tiesiog prisijuokėm iki ašarų ir taip lengvai. Viskas savo vietose ir viskas stebuklinga ;)
Doc. dr. Arūnas Gudinavičius
Knygos – mano šių metų atradimas yra amerikiečių-airių detektyvų rašytoja Tana French ir jos „Dublin Murder Squad“ knygų serija (In the Woods, 2007; The Likeness, 2008; Faithful Place, 2010 ir kt.). Įtikinami veikėjai, įtraukiančios istorijos, lėtas pasakojimas, airiška atmosfera. Donnos Tartt ir Henning Mankell mišinys. Norėčiau pamatyti ekranizaciją.
Filmas – režisieriaus Paolo Genovese „Perfetti sconosciuti“ (Perfect Strangers, 2016). Seniai tiek nesijuokiau. Tinka, jei norite pailsėti, ir ne sukrečiančios/ašaringos dramos, bet geros komedijos su šiuolaikinėmis situacijomis, kurios gali įvykti viename bute per vieną vakarienę. Atpažinsite ir save.
Serialas – Paolo Sorrentino „The New Pope“. Nors „The Young Pope“ lyg ir labiau patiko, bet šitas irgi įtraukia. Nors ir ne iš karto, reikia prisiversti įveikti 1-2 dalis, kol supranti, kad čia ne tas pats kaip „The Young Pope“). Serialas juokina ir kažkiek (kas nors pasakytų, kad nė kiek) atvaizduoja Vatikano užkulisius. Graži scenografija, kostiumai, aktoriai.
Studentė Aušrinė Tunkevičiūtė
„Aušvico tatuiruotojas“, Heather Morris. Tai tikrai faktais paremta istorija apie neįtikėtinai apsukrų, talentingą ir geros širdies jaunuolį, kuris išgyveno Aušvico koncentracijos lagerio etapą ir duoda nemažai pamokų apie sąžinę, teisingumą ir rūpestį kitais.
„Perelandra“, C.S.Lewis. 2/3 kosminės trilogijos dalis. Tai ne ką blogesnis veikalas už „Žiedų valdovą“, nes kuriamas pasaulis yra be galo detalus, išbaigtas ir fantastiškai gyvas. Knygoje nagrinėjama blogio galia, kuri gali išniekinti ir sugadinti net pačią organiškiausią, tyriausią ir harmoningiausią planetą – Venerą.
„Derybininkas“ (1998). Ko gero vienas geriausių mano matytų filmų. Be jokių siaubo elementų, tinka ir jautresniems žiūrovams. Užtat filmo siužetas yra aukščiausio kalibro ir sužavės ne vieną.
„Kur tu pradingai, Bernadeta?“ (2019). Netikėtas, lengvai plaukiantis ir širdį raminantis filmas.
Prof. dr. Rimvydas Laužikas
Viena įdomiausių mano šiais metais perskaitytų laisvalaikio knygų buvo Karin Bojs knyga „Mano šeima europiečiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020). Paprastai nemėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygų (ypač, jei jose naudojamasi istorijos ar archeologijos žiniomis). Dažniausiai žiniomis naudojamasi manipuliatyviai. Autorius ar autorė stengiasi surasti argumentų savo idėjoms pagrįsti, visiškai ignoruodami jiems „netinkamas“ žinias ir argumentus. Tokių knygų skaitymą tenka baigti ties 5-10 puslapiais, nes – tiesiog – erzina. Tad, pakankamai skeptiškai įvertinau ir bičiulio rekomendaciją peskaityti Karin Bojs knygą. Tačiau rezultatas buvo puikus (teko mintyse atsiprašyti autorės).
Knygoje, pasinaudodama sudėtingų genetinių tyrimų duomenimis, autorė pasakoja savo šeimos ir visos Europos gyventojų proistorę ir istoriją, pradedant „išėjimu iš Afrikos“ senajame akmens amžiuje, Homo Sapiens Sapiens ir neandertaliečių kontaktais (ar žinote, kad dauguma mūsų iki šiol tebeturime neandertaliečių genų), pirmųjų žemdirbių migracija į Europą, indoeuropiečių atėjimu (Marija Gimbutienė buvo teisi !)... ir baigiant giminaičiais, kuriuos Karin Bojs pažįsta ir atsimena. Knygoje brėžiamas sudėtingas genetinių ryšių tinklas jungiantis kiekvieną mūsų su šimtais mūsų protėvių kartų. Tačiau ne „vienos tiesos“ principu, o nevengiama mokslo diskusijų, skirtingų požiūrių, skirtingų mokslininkų idėjų. Mano nuomone, knyga „Mano šeima europiečiai“ yra puiki tiems, kas nori suprasti Europos atsiradimą.
Lekt. Ramunė Vaičiulytė
Filmai
„Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog, 1997). Ryšių su visuomene klasika, kurią galima žiūrėti šimtus kartų, studijuoti įvairiais kampais ir niekada neatsibos.
„Dėkui, kad rūkote“ (Thank You for Smoking, 2005). Filmas, kuris atskleis ryšių su visuomene profesinius ypatumus.
„FYRE: geriausias vakarėlis, kuris niekada neįvyko“ (FYRE: The Greatest Party That Never Happened, 2019). „Tuštučių“ ryšiai su visuomene ir jų fiasko (dokumentika).
„Kolibrio projektas“ (The Hummingbird Project, 2019). Filmas ne visai apie ryšius su visuomene, labiau apie didelius siekius, konkurenciją, gyvenimo projektus ir jų prasmę. Bet tai tinka ir ryšiams su visuomene.
„Zero III“ (2016/2017). Groteskiška žiniasklaidos ir politikos santykių metafora, kurią verta periodiškai permąstyti.
„Virš debesų“ (Head in the Clouds, 2004). Filmas, kurį malonu žiūrėti ir kuris turi viską, ko reikia geram filmui: puikius aktorius, gerus dialogus, kabinančią ir ne lėkštą temą, meilės istoriją ir t.t.
„Mumbajaus viešbutis“ (Hotel Mumbai, 2018/2019). Filmas apie mums dar ne visai pažįstamą reiškinį – terorizmą, pastatytas remiantis tikrais faktais; šokiruos, privers daug mąstyti (nerekomenduojama žiūrėti prieš miegą).
„Fredis Merkuris – nepapasakota istorija“ (Freddie Mercury – The Untold Story, 2000). Dokumentika su autentiškais kadrais apie šį nuostabų atlikėją, aplenkianti visus iki šiol buvusius ir naujus filmus (net ir tokius kaip „Bohemijos rapsodija“, 2018).
„Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ (The Zookeeper‘s Wife, 2017). Žydų gebėjimo, Holokausto tematika visuomet įdomi ir jautri, bet čia dar prisideda tikra Varšuvos zoologijos sodo istorija – jei esat ten buvę, turite būtinai pažiūrėti filmą (irgi nerekomenduojama žiūrėti prieš miegą).
„Černobylis“ (Chernobyl, 2019). Jei dar nematėt – daug praradot. Būtina pažiūrėti ne tik dėl tematikos, kurią vėl aktualina Astravas, bet ir dėl labai gero suręsto naratyvo, scenarijaus, dialogo, aktorių, filmavimo vietų ir t.t.
Knygos
Д. Гусев, О. Матвейчев, Р. Хазеев, С. Чернаков „Ushi Mashut Oslom“ (Permė: Bakster Group, 2002). Smagi ir linksma knyga apie ryšių su visuomene profesinius ypatumus (aišku, kaip tai supranta rusai, nes čia labai opi riba tarp ryšių su visuomenės ir propagandos) iš praktikų pusės.
G. Simanauskaitė, V. Valentukonytė-Urbanavičienė „Organizacija, kuri susikalba“ (Vilnius: Partners in Comms, 2018). Puikus praktinis gidas po vidinės komunikacijos laukus.
R. Misiūnas „Didi maža tauta: Lietuvos įvaizdžio kampanija JAV 1919 metais“ (Vilnius: Bonus animus, 2008). Ne nauja knyga, bet iš tų, kurių nereikia perskaityti vienu ypu, bet galima karts nuo karto grįžti ir pastudijuoti – juolab, kad čia daug autentiškos medžiagos.
G. Kawasaki, P. Fitzpatrick „The Art of Social Media“ (Niujorkas: Penguin Group, 2014). Irgi ne nauja knyga, bet dar ir nepasenusi, tinka tiems, kurie dar tik pradeda pažindintis su socialiniais tinklais ne kaip vartotojai, bet labiau iš profesinės pusės ir nori pasitikrinti tai, ką žino.
J. Pörsti „Propagandos kerai: šimtas nuomonės kontroliavimo metų“ (Sofoklis, 2020). Suomių žurnalisto tyrinėjimai, kurie atlieps ir lietuvių širdis vien dėl to, kad turime tam tikrą istorinę patirtį.
T. Petrulis „Sterili“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020). Tiems, kas dievina Praną Morkūną ir tiems, kas pasigenda geros, tikros, šiuolaikinės poezijos – štai ji!
A. Kavaliauskaitė „Kūnai“ (Vilnius: Balto, 2020). Gal ir ne pati pačiausia, bet tikrai nebloga knyga, verta dėmesio dar ir todėl, kad tai – duoklė nepopuliariam novelės žanrui.
S. Hartnett „Nekviestas svečias“ (Kaunas: Nieko rimto, 2017). Nežinau, ar galima geriau parašyti kūrinį apie senatvę – yra silpnų vietų, bet jos tikrai nublanksta prieš minties gylį (kaip kvepia senatvė?) ir pasakojimo grožį (senatvė – ne nuokalnė, o kopimas į viršukalnę).
T. Haugen „Georgas ir Glorija“ (Kaunas: Nieko rimto, 2006). Autentiškos iliustracijos, lengvas ir kiekvienam atpažįstamas, artimas pasakojimas apie mokyklinę meilę – vietomis graudus iki ašarų ir su tokia didele estetine pagava, kad atskiras mintis norisi cituoti ir cituoti („tamsios naktys be šunų, kurie nori būti paglostyti“, „Laikas ilgas, o meilė – trumpa (ar atvirkščiai?)“ ir t.t.)
R. Dautremer „Le Petit Theatre de Rebecca“ (Paryžius: Gautier Languereau, 2012). Tai net ne knyga, o meno kūrinys ar net teatras! Vartoma iš kitos pusės, ji savo paveikslais kuria pasakojimą ir galite visai nemokėti prancūziškai (kaip aš), bet ji taip įtraukia, kad norėsite ją turėti savo bibliotekoje ir vartyti, vartyti, vartyti.
Muzika
Asaf Avidan kūrinys „Lost Horse“ (2020). Izraelio atlikėjas, turintis neįtikėtinas vokalines galimybes.
Michalis Hatzigiannis albumas „Unplugged“ (2020). Labai populiarus Kipro atlikėjas, bet labai neįtikėtinai atsiskleidęs gyvo garso albume – jaudina muzika, nuostabus vokalas ir net nebūtina suprasti, apie ką tos jo dainos.
Grupė „Rhodes“. Iki šiol tinkamai neįvertinta, bet labai pelnyta britpopo grupė (ir labiausiai, sakyčiau, vokalistas).
Adi & Suhail kūrinys „Yoina“ (2014). Gali būti sunku rasti, bet tai – neįtikėtina tradicinės indų muzikos, atliekamos saranga, ir šiuolaikinės muzikos samplaika. Kaip tai atrodo galima pasiklausyti čia (reportažas BBC).
Sia kūriniai „Sing For My Life“ ir „My Old Santa Claus“ (2018). Šiose dainose gal daug prasmės ir gylio nėra, bet labai tiks kalėdinei nuotaikai sukurti.
Lekt. Vasilij Savin
Filmai/Serialai:
- „Billions“ – psichologinis serialus apie finansų industriją.
- „Onward“ – animacinis filmas apie paauglio subrendimą ir ryšio su tėvu paiešką.
- „Me Before You“ – kupinas emocijų filmas apie tikrą žmogiškąjį ryšį, apie gyvenimą ir mirtį.
Knygos – mano vadybos šventa trejybė:
- „High Output Management“ (A. Grove) – apie vadybos meną;
- „Turn The Ship Around“ – apie lyderystę;
- „Art of Action“ – apie strateginį vadovavimą.
Knyga apie verslą – „E-myth“ (Revisited) – vieną geriausių knygų apie smulkųjį verslą. Nesupratau jos, kol pats nepradėjau savo verslo.