Karolina Liukaitytė, nuotr. aut. Reda Mickevičiūtė
Žurnalistė, informacinės televizijos laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja Karolina Liukaitytė VU Komunikacijos fakultete studijuoti Žurnalistikos atėjo iš meno mokyklos, kurioje jos specialybė buvo baletas. „Ten tvarka buvo labai griežta ir aiški, tu puikiai žinojai savo vietą: esi tik mokinys ir tau reikia nuolat arti, dirbti ir lieti 9 prakaitus, bet tu vis tiek nebūsi pakankamai geras. Baigusi mokyklą įstojau į universitetą. Ir staiga atsidūriau vietoje, kurioje dėstytojai, tavo autoritetai, tave vadina „kolega“ – toks kontrastas sukėlė man didelį šoką. Tada mano gyvenime įvyko lūžis ir taip prasidėjo mano žurnalistikos kelias“, – pasakoja K. Liukaitytė.
Pandemijos sukelti pokyčiai darbe – ypač ryškūs
Karolina sako sunkiai pamenanti, koks darbas buvo iki pandemijos. Šiandien skaičiai ir statistika – kasdienybė, o kiekvieną dieną pateikiamas milžiniškas informacijos kiekis, nuolatinė statistika – tokia įprasta, nors pradžioje atrodė tokia svetima. „Kai buvo nustatyti pirmieji atvejai Kinijoje, atrodė, kad virusas yra labai toli ir mūsų nepasieks. Bet pasaulis dabar yra toks globalus ir lyginant su tuo, kaip žmonės gyveno prieš kelis šimtus metų, šiandien mes gyvename labai mažame pasaulyje. Mes tai pamirštame, todėl ir virusas iš pradžių atrodė labai toli, bet iš tiesų iki mūsų atkeliavo labai greitai“, – sako Karolina.
Televizijos laidų vedėja pasakoja, kad pasaulį užklupus pandemijai, jos darbe pokyčiai buvo ypač juntami: „Buvo įvesti visiškai nauji ir praktikoje dar niekada netaikyti sprendimai, atsirado ir naujos frazės, kurios buvo nepažįstamos, bet tapo kasdienėmis. Informacija kisdavo nesuvokiamu greičiu, atsinaujindavo laidos metu. Mūsų laidos prodiuserė sakė, kad prasidėjus pandemijai per dieną gauna tokį informacijos kiekį, koks anksčiau ją pasiekdavo per savaitę. Naujienas kartais turėdavome pristatyti be susipažinimo, repeticijų, viskas vykdavo dideliu greičiu ir buvo išties nenuspėjama. Tokiomis sąlygomis dirbti sudėtinga“ – apie darbą užklupus pandemijai pasakoja Karolina.
Iššūkių darbe karantino laikotarpiu – gausu
K. Liukaitytė sako, kad savo darbe ji labai gerai ir iš arti mato, kokia susiskaldžiusi šiomis dienomis yra visuomenė. „Nuolat plinta daugybė sąmokslo teorijų, o žmonės bando gaudyti kiekvieną tavo veido išraišką, kai laidos metu pristatinėjame vieną ar kitą naujieną ir galvoja, kurioje barikadų pusėje esi tu“, – darbo ypatybėmis dalinasi Karolina ir sako, kad tinkamai parodyti ir atskleisti visų pašnekovų nuomonę nesumenkinant nė vienos pusės – yra bene sudėtingiausia darbo dalis šiuo laiku. „Dabar yra laviravimo laikotarpis, turi ne tik nuolat balansuoti kalbinant pašnekovus, bet dar ir neišgąsdinti žmonių pristatant naujienas, pateikiant svarbią informaciją. Tu turi neįvaryti žmonėms baimės ir nesukelti panikos. Mes visi jau esame pavargę nuo įtemptos situacijos ir nuolatinio skaičiavimo. Taip, skaičiai yra svarbūs, bet juos reikia ištransliuoti taip, kad nebūtų panikos.“
K. Liukaitytė pasakoja, kad dar vienas iššūkis jos darbe – visada išlikti neutraliai ir objektyviai: „Mano darbe išties sudėtinga yra išlaviruoti – nieko neįžeisti ir kalbinant pašnekovus per daug neištransliuoti savo pozicijos, nepaisant to, kad aš asmeniškai ją turiu labai tvirtą, konkrečią ir aiškią. Tu turi gerbti kitus. Jeigu tu kalbini žmogų, kuris turi išsilavinimą ir gali savo nuomonę pagrįsti ir argumentuoti – tu tai gerbi. Kai kalbini savo srities ekspertą, tu savaime jam jauti pagarbą. Bet kai kalbini žmogų, kuris tiesiog turi labai tvirtą, bet niekuo nepagrįstą nuomonę, tada yra sunku. Gyvenime labai nemėgstu bukumo ir buko užsispyrimo. Aš pati gyvenime esu labai atvira: patirtims, žmonėms ir jų požiūriams, gebu išklausyti, neteisti ir todėl kartais nesuprantu tų žmonių, kurie labai griežtai uždaro kelius bet kokioms diskusijoms ir nusprendžia, kad bus taip ir ne kitaip, o kodėl – net patys sau negali paaiškinti“, – sako žurnalistė.
Karolina dalinasi, kad ypač sudėtingos tos situacijos, kai pašnekovas akivaizdžiai sako netiesą: „Tu žinai, kad faktai yra visai kitokie, bet tavo pašnekovas ginčijasi ir sako, kad taip nėra ir tikrai negali būti, o mus, žurnalistus, vadina melagiais. Yra buvę, kad tiesioginio eterio metu pašnekovas ginčijosi su kiekvienu mano pasakytu teiginiu, kuris parengtas mums visiems žinomais faktais ir aš pradėjau jausti, kad mūsų interviu po truputį tampa ginču. Tada tiesiog imi save stabdyti, nes tu – žurnalistas, tu visada turi prisitaikyti, išgirsti, ką žmogus nori pasakyti ir tinkamai ištransliuoti jo žinutę. Toks yra žurnalisto darbas.“
Kiekvieną dieną į darbą – su noru ir džiaugsmu
Televizijos laidų vedėja pasakoja, kad kartais ir laisvalaikiu bendraujant su žmonėmis sunku sulaikyti mintis, susijusias su profesija: „Kaip sudėtinga būnant balerina ramiai žiūrėti baleto spektaklį, nes kojos, atrodo, pačios nori šokti ir ruošiasi judesiams – tas pats ir būnant žurnalistu. Kartais kai laisvalaikiu bendrauju su tam tikrais žmonėmis ir klausausi jų istorijų, imu galvoti, kad ši istorija gerai skambėtų parašyta ir nufilmuota.“
K. Liukaitytė sako, kad niekada nesigailėjo savo profesinio pasirinkimo ir jaučiasi atradusi tai, ko kiti žmonės neatranda per visą gyvenimą – mylimą veiklą, iš kurios gali pragyventi ir su džiaugsmu keliauja į darbą net šiuo iššūkių kupinu karantino laikotarpiu. „Buvo laikas, kai po filmavimo likdavo šlapia kėdė, nes nugara tekėdavo prakaitas ir buvo labai baisu suklysti, galvodavau, o kas bus, jei nusikosėsiu, nusičiaudėsiu, sekundei dings balsas? Bet tos kaustančios baimės tikrai nebeliko, o tik lengvas jaudulys. Bet jis man net ir patinka – tiesioginis eteris man patinka. Niekada nebuvo taip, kad atsikelčiau ir pagalvočiau, kaip nenoriu eiti į darbą. Tai yra neatsiejama, labai maloni ir mėgstama mano gyvenimo dalis – aš kaskart laukiu filmavimų ir nuoširdžiai myliu savo darbą“ – džiaugiasi žurnalistė K. Liukaitytė.