Karina Urbanavičiūtė mini

Nepriklausomo dezinformacijos tyrimo centro Debunk.org projektų vadovė / Žurnalistika

 

Kodėl nusprendėte studijuoti Komunikacijos fakultete?

Juokais visada atsakau, kad nelabai daugiau žinojau, kur galiu save „padėti“ su savo sugebėjimais daug kalbėti ir daug rašyti. O jei rimtai, tai dar mokyklos laikais žurnalistika atrodė kaip ta sritis, kur norėčiau išmėginti save, o kadangi esu vilnietė ir toli niekur bėgti nenorėjau, Vilniaus universitetas buvo geriausias pasirinkimas.

Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?

Dabar į galvą ateina prisiminimai iš praktikos laikų – buvo labai smagu jau po pirmo kurso patekti į tikrą redakciją ir laikyti rankose laikraštį su mano pačios rašytu tekstu. Vis dar turiu pasidėjusi tuos „Kauno dienos“ numerius į archyvą. Taip pat negaliu nepaminėti žurnalistų dienų organizavimo, kurios iš mūsų pareikalavo tikrai daug greitų, kūrybinių sprendimų, bet galiausiai viskas pavyko.

Koks buvo pirmasis Jūsų darbas ir koks buvo pirmasis darbas baigus studijas?

Pirmąjį darbą susiradau dar mokyklos laikais, buvau tas žmogus, pribėgantis prie jūsų parduotuvėje ir siūlantis paragauti naujo sūrelio, duonos, koldūnų ar šokolado (pastarojo siūliau paragauti vilkėjusi violetinės karvės kostiumu.. 😃).

O pirmasis su studijomis susijęs darbas buvo LRT Radijo naujienų tarnyboje, po antrame kurse atliktos praktikos likau dirbti radijo reportere.

Ar Komunikacijos fakultetas, turėjo įtakos Jūsų, kaip asmenybės, formavimuisi? Ir ar žinios, įgūdžiai, įgyti universitete, pravertė darbe?

Žinoma, manau, kad gebėjimas aiškiai komunikuoti padeda nepasimesti bet kokiose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, pasiklydusi nežinomame mieste, visada sau pasakau – „tu gi žurnalistė, pasiklausi žmonių ir viskas bus gerai“. Ir nusiraminu. Taip pat tiek studijos, tiek darbas žiniasklaidoje išmokė atsakomybės – juk klausytojui, skaitytojui ar žiūrovui nepasakysi, kad sugedo reporteris, pramiegojai, neprisikvietei taksi ar nesuspėjai į spaudos konferenciją. Na, o dabartiniame darbe universitete įgytus įgūdžius taip pat naudoju beveik kasdien – nuo pranešimų spaudai rašymo, iki viešojo kalbėjimo.

Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena? Gal galite įvardyti iššūkius, su kuriais šiomis dienomis dažniausiai tenka susidurti darbe?

Visos dienos atrodo labai skirtingai. Šiandienos, Rusijos karo Ukrainoje kontekste, darbo krūvis tikrai didelis. Tačiau jei reikėtų apibendrinti, daugiausiai koordinuoju projektus, kuriuos šiuo metu vykdome, komunikuoju mūsų tyrimų rezultatus ir prisidedu prie informacinio raštingumo kampanijų kūrimo. Kartais tenka ruošti ir vesti mokymus skirtingoms auditorijoms – nuo moksleivių ir jų mokytojų, iki diplomatų ir kitų sprendimų priėmėjų.

Ko gero, didžiausias iššūkis – dezinformacijos kiekis, su kuriuo susiduriame kasdien. Tikrai nelengva stebėti, kaip priešiškai nusiteikę veikėjai atvirai meluoja ir tai daro labai jautriomis temomis. Kasdien klausomės iš televizijos kanalų ar socialinių tinklų besiliejančios neapykantos kalbos, todėl kartais sunku nuo to „atsijungti“.

Kas Jums svarbiausia Jūsų darbe ir kuri darbo dalis patinka labiausiai?

Svarbiausia, tikriausiai, yra užtikrinti, kad mūsų darbo rezultatai pasiektų kuo daugiau žmonių – tiek komunikuojant tyrimų atradimus, tiek rengiant ir vedant mokymus.

O dėl labiausiai patinkančių darbo dalių, įvardyčiau tai, kad susitinku su daug įkvepiančių, įdomių žmonių iš įvairiausių sričių. Tenka ir pakeliauti, kas savaime atneša labai daug naujų, netikėtų patirčių.

Kokių konkrečių tikslų turite savo darbe?

Kad ir kaip idealistiškai ar naiviai beskambėtų, svarbiausias tikslas – padaryti pasaulį bent truputį geresniu. Jei galiu prisidėti prie to, kad bent vienas žmogus savo informacijos šaltinius pradeda vertinti kritiškai ir išmoksta atskirti patikimus faktus nuo sufabrikuoto melo – reiškia, savo darbą atlikau gerai.

Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte/palinkėtumėte dabartiniams savo studijų programos studentams ar visiems studentams apskritai?

Žinoma, stiprybės, nepaskęsti rašto darbų ir sesijos egzaminų pinklėse. Ir dar palinkėčiau nepraleisti jūsų kelyje pasitaikančių galimybių, net jei jos atrodo neįkandamos ar kiek gąsdinančios.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos