LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja / Žurnalistika
Kviečiame susipažinti su LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja ir žurnalistikos studijų programos alumne Audra Avižiūte.
– Kodėl pasirinkote studijuoti žurnalistikos studijų programą Komunikacijos fakultete? Kaip sekėsi studijos?
– Į žurnalistiką įstojau 2012-ais metais, baigiau 2016-ais. Kai pagalvoju, kiek daug visko įvyko per šiuos aštuonerius metus nuo bakalauro baigimo, atrodo, kad labai seniai buvo tos studijos. Visgi, kadangi su keliais kurso draugais dar ir dabar kartais susitinkame, kiekvieną kartą atrodo, kad vos užvakar žurfako suole kartu sėdėjome.
Studijuoti žurnalistiką pasirinkau mokyklos laikais, kai aštuntoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja mums uždavė parengti 2–3 minučių viešąją kalbą. Tuo metu atrodė, kad bus labai sunku pasiruošti kalbėti tema „Kur studijuosi baigęs gimnaziją?“ –reikėjo žinoti ir apie studijas, ir apie stojimui reikalingus dalykus, ir kokių įvertinimų reikės. Pamenu, tada pasiėmiau žurnalą „Kur stoti?“ ir jį varčiau ir varčiau. Kuo daugiau skaičiau apie dėstomus dalykus, apie pačius žurnalistus besiruošdama kalbai, tuo labiau susidomėjau žurnalistika. Taip gavosi, kad pasidariau sau špargalkę – kai vėliau tėvai ir aplinkiniai užduodavo klausimą „Ką studijuosi?“, atsakydavau, kad žurnalistiką, ir žmonės tai priimdavo kaip labai suprantamą ir aiškų atsakymą.
Dešimtoje klasėje pradėjau lankyti susistiprintus anglų kalbos kursus, nes buvau sugalvojusi, kad žurnalistiką studijuosiu kur nors užsienyje – anglų kalba atveria platesnę rinką. Kadangi į užsienio universitetus stojimai vyksta anksčiau, dar prieš baigdama gimnaziją jau turėjau kelis priėmimo laiškus. Visgi, sukirbėjo kažkokia nuojauta ir pradėjau galvoti: „O kodėl aš tą Lietuvą taip atmečiau?“. Taip ir neišvykau, nors buvo likę tik nusipirkti lėktuvo bilietus.
Gerai išlaikiau valstybinius brandos egzaminus, todėl nuvažiavau laikyti žurnalistikos stojamojo egzamino ir taip pat gerai pasirodžiau. Pajutau, kad net jei ir studijuosiu užsienyje, aš nenoriu ten gyventi. Trumpam pasimokyti ar stažuotis šalia pasaulinio garso profesionalų būtų tikrai smagu, bet žinojau, kad noriu kurti ir daryti viską Lietuvai.
– Kada supratote, kad norėtumėte dirbti televizijoje su vaizdu?
– Turbūt žinojau iš karto, vos pradėjau kalbėti apie žurnalistiką. Galvojau apie televiziją arba darbą kine, nes man labai patiko fotografuoti – vaizdais gali papasakoti istoriją ir tam tau nebūtinai reikia žodžių. Nemanau, kad turėjau kažkokį itin išreikštą norą sėdėti ir vesti laidas, bet man patikdavo kitus filmuoti ir montuoti. Aš tiesiog žinojau, kad noriu dirbti su vaizdu ir man nebuvo labai svarbu kokia forma.
– Minėjote, kad buvote išvykusi mainams. Kaip Jums ten sekėsi?
– Į mainus išvykau trečiame kurse, nes man atrodė gaila neišnaudoti galimybių, kurias suteikia universitetas. Tuo metu savo jaunuoliškomis smegenimis susidėliojau, kad greitai baigsiu bakalauro studijas, pradėsiu dirbti, turbūt neturėsiu daug atostogų ir negalėsiu keliauti. Kol turiu progą – reikia keliauti po pasaulį. Atsivertusi mainų sąrašą ir pagalvojusi „O kodėl gi ne?“, supildžiau prašymus į Sakartvelą, Tailandą ir Pietų Korėją.
Tą pusmetį išvykimui pasirinkau strategiškai, nes nereikėjo rašyti nei kursinių, nei kūrybinių darbų, tačiau būtent tuomet šviesios atminties Romas Sakadolskis dėstė mūsų kursui. Prieš išvykdama jo paprašiau, kad man leistų jo paskaitų klausyti nuotoliu. Pietų Korėjoje aš paskaitas baigdavau apie 14–15 val., tada bėgdavau į bendrabučio kambarį ir per Skype klausydavau jo paskaitų kaip laisva klausytoja – buvo labai įdomu.
– Kaip sekėsi studijuoti Pietų Korėjoje?
– Studijos ten buvo kitokios, nes ten ir žmonės tuo metu buvo tikrai kitokie. Pavyzdžiui, į paskaitų lankymą žiūrėdavo labai griežtai. Galėjai praleisti tik 1-2 paskaitas per pusmetį, tad studentai ateidavo ligoti, o kartais net miegodavo per paskaitas – svarbiausia buvo pažymėti, kad atėjai. Tačiau patirtį vertinu labai teigiamai, nes patiko ir studijos, ir pati kultūra, ir galimybė susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio.
Tikrai raginu išvykti mainams ir išmėginti kitos kultūros siūlomas studijas. Taip, tai yra brangu, tačiau galima kelti tą patį klausimą „O kodėl gi ne?“ – juk dažniausiai žmonės gailisi kažko nepadarę, o ne kažką padarę.
– Kokia buvo Jūsų darbo LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pradžia ir kaip sekasi dirbti dabar?
– Man darbas patiko nuo pat pradžių. Pradėjau nuo reporterės pareigų, vėliau atsirado socialinių tinklų apžvalga, o tada – ir vedėjos darbas. Nežiūriu į šiuos darbus kaip į paaukštinimus, nė vienas darbas nėra kažkuo geresnis už kitą, nes jie visi – labai skirtingi. Aš visai pasiilgstu reportažų darymo, todėl labai džiaugiuosi, kad dirbu ne tik „Labas rytas, Lietuva“ laidoje, bet su kino laida, kur galiu daryti reportažus. Nė karto per šiuos aštuonerius metus man nebuvo nuobodu.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
– Darbo diena priklauso nuo grafiko, kuris nuolat keičiasi. Jeigu tą dieną dirbu tiesioginiame eteryje, keliuosi pusę keturių ryto, atvykstu į studiją ir vedu laidą iki devintos. Po laidos pusryčiauju ir tada su komanda dėliojame kitos dienos laidą. Kartais ją pasiseka sudėlioti greitai, bet kartais tenka padirbėti ir ilgiau. Tada, aišku, keliauju namo ilsėtis. Po pietų laikas dažnai skiriamas kitų laidų reportažams ar projektams rengti. Tad tikrai nėra nuobodu.
– Ar jaučiatės įžymi, ar Jus dažnai atpažįsta gatvėje?
– Stengiuosi apie tai negalvoti. Mano darbą mato daugiau žmonių, bet jis dėl to nėra daugiau ar mažiau svarbus nei kitų. Yra žmonių, kurie moko jaunąją kartą, yra – kurie išvežioja prekes ir siuntinius; visi šie darbai yra svarbūs. Aš stengiuosi negalvoti ir apie tai, ar mane atpažįsta ar neatpažįsta. Aišku, būna tokių situacijų, kai pastebiu, kad žmonės mane stebi ar kad atsisuka, bet stengiuosi to nesureikšminti.
Aš pati užaugau su „Labas rytas, Lietuva“ laida. Kai pusryčių stalo fone skambėdavo pokalbiai, spaudos apžvalgos ir reportažai, man atrodė, kad visa tai yra neįtikėtina, nepasiekiama. Iš tiesų, tu tiesiog turi daug dirbti, o jei tavo motyvacija, atėjus į laidą, yra tapti garsiam ar įžymiam, tai manau, kad tai toli nenuves.
– Ar dirbdama žiniasklaidoje Jūs randate laiko laisvalaikiui? Ar turite kažkokių pomėgių?
– Aš visada sakau, kad laiko yra tam, kam pasidarai, kad jo būtų. Prieš penkerius metus man atrodė, kad aš nuo ryto iki vakaro galiu veikti, bet dabar suprantu, kad jeigu aš noriu pietų miego, tai gal ir reikėtų pamiegoti. Nemeluosiu, vienas iš pomėgių tampa poilsiu – tiesiog pasnausti, pažiūrėti gerą filmą, pasigaminti kažką skanaus. Vakarus dažnai stengiuosi užpildyti spektakliais ar veiklomis, kurios plečia akiratį. Man atrodo, kad dirbant žurnalistikos srityje yra labai svarbu viskuo domėtis, ypač kai dirbi tokioje laidoje kaip „Labas rytas, Lietuva“, kur gali tekti kalbinti ir ornitologą, ir politologą, ir gydytoją, ir kokį sportininką.
Iš esmės, esu smalsus žmogus, o mano draugai – labai skirtingi žmonės, todėl atsiranda skirtingų pasiūlymų: vienas pasiūlys į koncertą, kitas – į parodą, dar kitas – tiesiog pasivaikščioti gamtoje. Svarbiausia, skirti kokybiškam laikui man svarbiems žmonėms.
– Ko palinkėtumėte dabartiniams studentams?
– Kad ir kaip keistai ar juokingai nuskambės, visiems linkiu nepamiršti kvėpuoti – pakvėpavus viskas dažniausiai susidėlioja į savo vietas. Šito būčiau palinkėjus ir jaunesniajai sau – nepamiršk kvėpuoti ir šaltu protu pasižiūrėk į situaciją. Vis tiek viskas kažkaip bus – nebus taip, kad niekaip nebus. Labai Paulo Coelho’iškai viskas dabar skamba, bet tai – teisybė. Mano strategija dažnai būna „O kodėl gi ne?“ – ja irgi galima vadovautis. Esmė yra daryti tai, ką jauti, kad nori daryti.