Jau pusę metų dekanės pareigas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete einanti prof. Renata Matkevičienė pasakoja apie fakultete tęsiamas ir kuriamas tradicijas, bendruomeniškumo puoselėjimą, iššūkius ir stiprėjančią fakulteto bendruomenę.
Ilgai dirbate Komunikacijos fakultete, puikiai pažįstate universitetą ir fakultetą, o jo bendruomenė turbūt puikiai pažįsta jus. Vis dėlto ko apie jus kaip dekanę, mokslininkę ir dėstytoją fakulteto kolegos galbūt nežino?
Manau, kad kolegos mane puikiai pažįsta. Kai kandidatavau į dekanės pareigas, pasakojau ir apie veiklas, kurios yra greta universiteto. Pavyzdžiui, penkerius metus mane buvo įtraukęs darbas socialinio verslo srityje, atlikau socialinio pokyčio tematikos tyrimus, bendradarbiavau su keliomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Be to, tie, kurie yra mano draugai „Facebook'e“, turbūt žino, kad savaitgaliais siekiame pažinti Lietuvą ar šalia esančias šalis ir aplankyti pažintinius takus. Man atrodo, kad kartais sekasi „pagauti“ gražių gamtos vaizdų, kuriais pasidalinu ir socialiniuose tinkluose.
Atvirai – šiuo metu laisvo laiko neturiu daug, bet negaliu užmigti, jei neperskaitau bent poros puslapių man patinkančios knygos. Šis pusmetis buvo išskirtinis skaitymo požiūriu, nes į rankas papuolė labai geros knygos. Tiesa, aš skaitau ne vien tik mokslines knygas ar straipsnius, bet ir detektyvus ar grožinius romanus. Neseniai savo buvusiam studentui Pauliui sakiau, kad labai patinka jo verstos knygos, konkrečiai – Virginie Despentes knygos „Vernonas Subutexas“.
Jau pusmetį einate Komunikacijos fakulteto dekanės pareigas. Ką jau spėjote įgyvendinti, su kokiais iššūkiais susidūrėte, kokiais pasiekimais norėtumėte pasidžiaugti?
Turiu tradiciją kiekvieno mėnesio pabaigoje Komunikacijos fakulteto bendruomenei parašyti laišką apie tai, kuo gyveno tą mėnesį fakultetas, kas vyko, ką įgyvendinome, kokie mūsų artimiausi planai. Praėjusį pusmetį fakultete netrūko ir iššūkių. Niekada nemaniau, kad dirbdama universitete tapsiu remontų specialiste, taigi šiuo metu jau išmanau ir apie vėdinimo sistemas, pelėsio naikinimą, trinkeles, sienų dažus, spalvas ir kitus buitinius dalykus.
Kaip ir kiekvienoje organizacijoje, o ypač universitete, dirbame su žmonėmis, taigi turbūt daugiausia iššūkių ir kyla, kai vyksta kokie nors nesusipratimai, nesusikalbėjimai tarp kolegų. Aš visada stengiuosi labai empatiškai reaguoti, bet ne visuomet to pakanka, kad situacija būtų išspręsta. Vis dėlto tokios situacijos ir iššūkiai pastūmėjo ir prie labai gražių naujų „virsmų“, tradicijų kūrimo fakultete. Šį pusmetį fakulteto bendruomenė dalyvavo mokymuose apie bendruomenės gerovės kūrimą, po kurių patys dėstytojai pasiūlė įsteigti dėstytojų klubą. Džiaugiuosi, kad jau įvyko keli šio klubo susitikimai, juose vienas iš kolegų pristatė naujas, įdomias, įtraukias dėstymo patirtis ir jomis pasidalino su kolegomis.
Neseniai turėjome neformalų bendruomenės susitikimą, kartu valgėme dešreles ir rašėme palinkėjimus fakulteto administracijai išsakydami, ko norėtume ir kokį norėtume matyti fakultetą artimoje ateityje, ko mums labiausiai trūksta.
Taigi tikrai įvyko pokyčių per šį pusmetį ir aš juos matau. Kartais apsvarstau, o ką aš per dieną ar savaitę nuveikiau, ir jaučiuosi taip, lyg dekanės pozicijoje būčiau ne pusmetį, o daug ilgiau.
Kas dar pasikeitė fakultete jums tapus dekane? Gal su bendruomene – darbuotojais ir studentais – kuriate naujas tradicijas, atgaivinate anksčiau puoselėtas ar kitaip kuriate, stiprinate fakulteto bendruomeniškumą?
Kaip ir minėjau, labai skatinu mažinti atskirtį tarp darbuotojų, studentų, didinti galimybes dėstytojams burtis ir dalintis patirtimi. Į mūsų vykusį bendruomenės vakarėlį kvietėme visą fakulteto bendruomenę, prie dėstytojų prisijungė ir studentai, kurie kartu bendravo ir šventė vasarą. Labai gera jausti tokį bendruomeniškumą.
Maloniai nuteikia dar viena veikla, kurią fakultete bandome atgaivinti, nes bendruomenei yra labai svarbu ne vien tik tai, kas yra nauja ir siejasi su ateitimi, bet ir pagerbti praeitį. Fakultete subūrėme grupę, kuri sukurs tradicijas, kaip reikėtų įprasminti fakulteto istorinę atmintį.
Ką planuojate įgyvendinti, ką norėtumėte įgyvendinti tiek susijusio su dekanės pareigomis, tiek su tradicijomis fakultete?
Per šį pusmetį tikrai labai daug visko įvyko ir man atrodo, kad jau netgi didžiąją dalį savo tikslų, kuriuos žadėjau pasiekti per penkerius metus, įgyvendinau. Pagrindinis dalykas, ko aš noriu ir ko siekiu, tai stipri bendruomenė, kuri būtų grįsta pasitikėjimu ir pagarba. Ir tai turi būti vienodai taikoma dėstytojų, neakademinio personalo ir studentų tarpusavio bendravimui. Suprantu, kad šis mano siekis užtruks ilgiausiai, kol pakeisime bendravimo kultūrą, bet aš manau, kad turime tai įgyvendinti.
Kokį fakultetą įsivaizduojate 2050 metais?
Labai sunku pasakyti, koks bus fakultetas. Turbūt paprasčiau pasakyti, koks bus žmogus, kuris save sies su fakultetu. Taigi fakultete turėtų veikti drąsūs, energingi ir siekiantys pokyčių žmonės.
Kokiomis vertybėmis vadovaujatės eidama dekanės pareigas ir priimdama fakultetui svarbius sprendimus, bendraudama su kolegomis?
Vertybės gali būti įvardytos labai įvairiais žodžiais, bet mes turime jas ne vien tik įvardyti, bet ir gyventi jomis vadovaudamiesi. Man svarbiausios vertybės yra sąžiningumas, atvirumas ir pagarba kiekvienam žmogui.
Kaip apibūdintumėte Komunikacijos fakultetą, koks yra šio fakulteto studentas?
Fakultetas ir mes esame vis dar jauni, vis dar mokomės ir vis dar ieškome savęs. O dėl studentų, manau, kad dabar kaip tik vyksta kartų lūžis. Aš pastebiu skirtumą tarp tų, kurie studijuoja pirmame kurse, ir tų, kurie studijuoja ketvirtame kurse ar magistrantūroje – tai yra tikrai drąsūs, savimi tikintys ir nebijantys ieškoti savo kelio žmonės.
Ką rekomenduotumėte kolegoms išbandyti siekiant pailsėti nuo darbų ir stiprinti motyvaciją?
Labai gera formulė yra skirti po aštuonias valandas per parą darbui, asmeniniam gyvenimui bei sau ir šeimai ar artimiesiems. Aš dar neišmokau pagal šią formulę gyventi, bet kaip vadovė tikrai labai norėčiau, kad kiekvienas darbuotojas, studentas, kiekvienas, kas yra susijęs su fakultetu, tas aštuonias valandas skirtų fakultetui, o likusį laiką – sau ir šeimai. Manau, kokybiškai leisdami laiką su šeima ar užsiimdami kitomis sau maloniomis veiklomis ir į darbą ateiname geros nuotaikos bei entuziastingai nusiteikę.
Interviu autorė - Kristina Jakutytė-Ancienė, Vidinės komunikacijos koordinatorė