Mantas Bartuševičius, verslo informacijos vadybos studentas, nemėgsta pasakoti anekdotų.
Todėl atsisako juokinti artimuosius, bet niekada nepraleidžia progos su jais susitikti. „Giminių suvažiavimo istorijos – penkios minutės „stand-up“ žanro pasirodymo“, – vieną iš savo įkvėpimo šaltinių išduoda pradedantysis komikas.
Kodėl nusprendei dalyvauti „Humoro klubo“ rengiamose talentų atrankose?
Jau nuo mažų dienų mane traukė scena, tik niekada negalvojau, kad pasirinksiu šį žanrą. Atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad ieškomi nauji „Humoro klubo“ dalyviai ir nusprendžiau, kad vertėtų išmėginti savo jėgas. Jeigu patekčiau į komikų grupę, būtų fantastika, nes tai – viena iš mano svajonių.
Tu visada gyvenime juokini kitus?
Dažniausiai taip. Jau mokykloje anglų kalbos mokytoja skirdavo penkias minutes, kad galėčiau papasakoti anekdotus. Vėliau tai atsibodo, bet juokinti kitų nenustojau, mėgstu būti klounu. Kažkada net viename pramogų parke linksminau vaikus – toks buvo mano darbas.
Koks jausmas juokinti kitus?
Labai geras, bet kartais bijau, kad nesupras mano humoro. Iš tikrųjų negalima lipti ant scenos ir jaudintis, nes tai gali pakišti koją sėkmingam pasirodymui. Jeigu pradedi pasakoti istorijas ir visi juokiasi, tada pakyli lyg ant sparnų, viskas atrodo lengva, fantastiškai geras jausmas!
Tavo pasirodymai trunka apie dešimt minučių. Kaip ir kiek laiko jiems ruošiesi?
Aš, kaip ir patys žymiausi „stand-up“ atlikėjai, mokausi istorijas mintinai. Tik man dar reikia tobulėti, kad žiūrovui pasakojimas skambėtų natūraliai lyg improvizacija. Profesionalai 20 minučių programą rengia apie pusmetį, aš prie savo pasirodymo dirbau mėnesį. Iš pradžių prisimeni linksmą istoriją ir bandai pridėti tam tikras detales, kad būtų juokingiau. Mąstai ir apie įdomią bei šmaikščią pasakojimo struktūrą. Taip pat „stand-up“ komediantas turi nemažai žinoti ir sekti aktualijas.
Visada telefone užsirašinėju raktinius žodžius, kad vėliau pradėjus ruoštis pasirodymui prisiminčiau nutikimus. Vieną kartą telefonas sugedo, jį taisiau tik dėl to, kad ten buvo visų pokštų pagrindinės frazės.
Tavo programoje – daug asmeninių istorijų. Ar prašai žmonių leidimo viešinti kartais labai privačius dalykus?
Kartais atsiklausiu, o jeigu pasakoju jiems nežinant, tai vėliau tų žmonių vengiu.
Kaip vertini lietuvių humoro jausmą?
Man nepatinka anekdotai, bet yra žmonių, ypač vyresnio amžiaus, mėgstančių tokį humorą. Tačiau pastebiu, kad situacija keičiasi į gerąją pusę: vis daugiau lietuvių keliauja į „stand-up“ komedijų pasirodymus.
Ar artimieji ir bičiuliai prašo papasakoti šmaikščią istoriją?
Draugų kompanijoje įprasta, kad vienas ar kitas pajuokaus be jokių raginimų. Neseniai giminaičiai, sužinoję apie mano pasirodymus „Humoro klube“, primygtinai prašė skelti kokį anekdotą. Bet atsisakiau. Man jau labai seniai anekdotai nebejuokingi. Vis dėlto stengiuosi nepraleisti giminių susitikimų, nes čia pavyksta prisirinkti istorijų, vėliau virstančių penkiomis minutėmis pasirodymo. Taip pat bemaž visada galima pasijuokti iš aktualijų, ypač jeigu labai išpūstos naujienos, sulaukiančios itin didelio visuomenės dėmesio. Dažnai pašmaikštauju apie šventes, studentiško gyvenimo ypatumus, pašaržuoju draugus. Mėgstu ir juodą humorą, bet stengiuosi neperlenkti lazdos.
Dabar M. Bartuševičius laukia lapkričio 19 dienos, kada publikai pristatys naują juoko ir humoro pliūpsnį – savo antrąją „stand-up“ pasirodymo programą.