„Svarbiau nei pasiektas rezultatas yra būti bendruomenės dalimi“, – sako buvęs VU studentų atstovybės Komunikacijos fakultete pirmininkas, alumnas, „Go3“ produkto vadovas Aurimas Bružas. Fakultete baigęs tiek bakalauro, tiek magistro studijas, laikus studentų atstovybėje alumnas prisimena kaip gyvenimo mokyklą, kurioje rado ne tik draugų, bet ir būsimą žmoną. Kviečiame skaityti pokalbį apie nepamirštamus studentų renginius, kompromisų paieškas ir kitas patirtis, kurios iki šiol praverčia dirbant su žmonėmis.
Aurimai, kuo šiuo metu gyveni? Kuo užsiimi, kokia tavo veikla dabar?
Dabar esu gana toli nuo to, ką studijavau arba nuo ko pradėjau. Kai studijavau, galvojau, kad būsiu ryšių su visuomene specialistas. Ir juo iš tikrųjų kurį laiką juo buvau – dirbome su pramogomis, muzikos grupių vadyba. Rašydavau ir siųsdavau pranešimus spaudai. Labai didžiavausi, kad mano tekstų buvo ir „Delfi“, ir „15min“, ir kitur.
Bet paskui taip išėjo, kad nuo komunikacijos pasitraukiau – supratau, kad tai nėra mano stipriausia pusė. Perėjau į rinkodarą ir dabar kuriu skaitmeninius produktus medijų kompanijoje „Go3“.
Kaip prisimeni laiką studentų atstovybėje?
Labai pozityviai. Su žmona susipažinome studentų atstovybėje ir iki šiol turime draugų grupelę iš Komunikacijos fakulteto studentų atstovybės, vis dar bendraujame. Retokai, bet vis susitinkame. Kai dabar pagalvoju, atstovybės laikai buvo prieš daugiau nei dešimt metų. Kalbėdamas su kitais pastebėjau, kad ne aš vienas ryškiausiai atsimenu būtent savo komandą ir draugus.
Ar sunku buvo suburti tokią stiprią komandą?
Tiesą sakant, bent jau mano laikais, studentų atstovybės komanda susiburdavo natūraliai. Labai padėdavo tai, kad būsimi studentai apie atstovybę sužinodavo dar pasirašydami studijų sutartis. Aš įstojau 2009 metais, kai sutarčių pasirašyti dar reikėdavo važiuoti fiziškai į fakultetus. Atstovybės nariai būdavo tie, kurie pirmieji pasitikdavo naujokus.
Įsivaizduokite: atvažiuoji tvarkyti oficialių reikalų į visiškai nematytą vietą iš nedidelio miestelio (aš pats esu iš Anykščių), o tave pasitinka kokia nors tema pasipuošę vyresni studentai. Tai iškart įtraukdavo ir leisdavo pasijusti tarp draugų. Tas pats jausmas lydėdavo ir pirmakursių stovykloje – metais ar dvejais vyresni studentai akimirksniu tapdavo bičiuliais.
Natūralu, kad pradžioje ateidavo labai daug žmonių, o vėliau dalis jų atsisijodavo. Vieni norėjo tiesiog dalyvauti veiklose, o aš, pavyzdžiui, norėjau pats organizuoti. Taip susiformavo branduolys ir pradėjome veikti. Žiūrėdamas atgal suprantu, kad mums tada tik atrodė, jog tiksliai žinome, ką darome. Iš tiesų nieko nežinojome, bet tame ir buvo visas žavesys. Dabar aš esu linkęs viską pergalvoti, o tada tiesiog veikėme.
Ar prisimeni kokį nors ryškiausią momentą?
Momentų būta visokių. Kai pirmininkavau studentų atstovybei Komunikacijos fakultete, vėliau dirbau centriniame VU studentų atstovybės biure, atstovybė pradėjo suktis į akademinę, „rimtąją“ pusę, tapo universiteto tęsiniu. Kai aš atėjau, atstovybė dar organizuodavo nemažai renginių – pavyzdžiui, Studentų dienas arba „Feel The Heat“. Tai buvo tiesiog smagūs renginiai studentams. Bet maždaug 2009–2011 metais situacija pasikeitė: miesto baruose ir klubuose pradėjo gyvai groti grupės, pramogos tapo lengvai prieinamos visiems. Atstovybei konkuruoti ir rengti tokius renginius tapo netgi finansiškai nuostolinga. Tai buvo pereinamasis laikotarpis, kai teko persiorientuoti.
Vienas iš neigiamų prisiminimų – kai teko uždaryti minėtą „Feel The Heat“ renginį. Ar dabar taip daryčiau – nežinau. Tada buvo sunku, nes renginys jau buvo tapęs tradicija, vykęs jau kokius 6 ar 8 kartus. Bet mes neturėjome iš ko jo daryti, nemokėjome gauti finansavimo. Tuo metu atstovybėje įvyko vidinis skilimas į „blogiečius“, kurie palaikė uždarymą, ir tuos, kurie norėjo tęsti. Buvo įtampos.
Iš pozityviosios pusės atsimenu pirmakursių stovyklas. Man įdomiausia dalis buvo ne vakarėlis, o pats organizavimas. Atvažiuoja kokie 100–120 ką tik mokyklą baigusių jaunų žmonių, dalis jų – pirmą kartą be tėvų. Vadovų komanda – irgi 20 jaunų žmonių, vos metais vyresnių. Mes su bičiuliu Deividu (iki šiol puikiai bendraujame) buvome stovyklos vadovai ir bandėme viską suvaldyti.
Tai buvo nepaprastai įdomi patirtis – trys intensyvios dienos, kai pirmą kartą gyvenime organizuoji tokio masto projektą. Prisiminimai liko patys geriausi tiek iš dalyvio, tiek iš organizatoriaus perspektyvos.
Tai tikriausiai pritartum, kad svarbu ne tiek pats rezultatas, kiek procesas?
Taip, dabar visiškai tam pritariu. Kai pats buvau atstovybėje, buvau perdėtai rimtas, netgi susikaustęs rimtuolis. Nemokėjau į dalykus žiūrėti paprastai – tai buvo mano bruožas.
Nors pats procesas iš tiesų yra daug svarbesnis. Atstovybė (čia tik mano nuomonė) nėra tam, kad padarytų globalų pokytį – tam yra universiteto administracija, dėstytojų bendruomenė. Studentų atstovybė yra tam, kad studentai patirtų patį procesą. Nors tada mums atrodė, kad rezultatas yra viskas. Tik vėliau sužinojau, kad yra tokių organizacijų kaip skautai – priklausomumo organizacijų, kur vertybė yra ne tai, kiek tu padarai ar kokį rezultatą sukuri, o tai, kad esi bendruomenės dalis. Tuo laiku mes to nesupratome, bet dabar žiūrėdamas atgal matau būtent taip. Rezultatas vis tiek vienaip ar kitaip išeina, bet svarbiausia – bandyti.
Atstovybė man leido gana anksti patirti žmogiškas, tarpasmenines dramas. Teko spręsti situacijas, kai tau pačiam tavo idėja atrodo šimtu procentų teisinga, o kitam – visiškai priešinga, bet jums vis tiek reikia rasti bendrą kalbą ir susitarti. To reikšmę įvertinau tik vėliau, pradėjęs dirbti. Kadangi mano žmona praėjusi tą patį kelią, mes pasikalbame apie darbus, įvairias situacijas ir pasijuokiame: „Visai kaip studentų atstovybėje.“
Didžiausia vertybė – supratimas, kad profesinėje aplinkoje daug daugiau lemia gebėjimas rasti emocinį ryšį ir susikalbėti, o ne tai, kiek turi hard skills'ų. Labai apibendrinu, bet mano srityje santykiai lemia labai daug, o juos kurti išmokau studentų atstovybėje.
Tos pamokos studentų atstovybėje padėjo formuotis asmenybei ir tam tikra prasme gelbėja profesiniame kelyje?
Šimtu procentų. Atstovybė man, kaip asmenybei, davė labai daug – tikriausiai daugiau, nei pats gebu racionaliai įvertinti. Bet davė ir labai apčiuopiamų dalykų: draugus, žmoną, organizacinę patirtį.
Svarbiausias dalykas buvo mokymasis veikti išvien su kitais žmonėmis, būti komandos dalimi. Atstovybės mokymuose būdavo daug komandinių užsiėmimų. Kai tau 20 ar 22 metai, viskas atrodo labai intensyvu ir reikšminga: jei nesiseka – labai blogai, jei sekasi – labai gerai. Spalvos labai ryškios. Tai pagreitina išgyvenimus ir duoda stipresnių pamokų. Kai suintensyvini net ir mažą konfliktą ar nesėkmę, išmoksti daugiau. Bent jau mano patirtyje tai suveikė būtent taip.
Ne kartą paminėjai žmoną. Gal gali papasakoti judviejų susipažinimo istoriją?
O, puiki istorija! Mes susipažinome, kai aš buvau pirmakursis, o ji – Teisės fakulteto trečiakursė. Susipažinome per tą pačią studentų atstovybę. Tuo metu buvo vadinamieji „infokomai“ – informacinės srities koordinatoriai. Aš buvau Komunikacijos fakulteto infokomas, o žmona, man atrodo, jau buvo centrinio biuro koordinatorė.
Taip ir susipažinome per bendrus susirinkimus, fakultetų dienas (teisininkų TeDi, ekonomistų Merkurijų). Pradėjome bendrauti. Vėliau draugų rate daug kartų juokavau, kad aš, pirmakursis fuksas iš komfako, „nusikabinau“ trečiakursę teisininkę. Bet ji sako: „Čia aš tave suradau.“ Viskas įvyko per bendras atstovybės veiklas. Beje, mes ne vieninteliai – savo kartos atstovybėje žinau dar bent vieną šeimą, kurie susipažino būdami koordinatoriais ar seniūnais, o vėliau susituokė.
Tai dar vienas pliusas, dėl ko verta prisijungti prie studentų atstovybės. (šypsosi)
Žadėti to, žinoma, nereikia, bet taip nutikti tikrai gali.
Ir pabaigai – kokį patarimą duotum dabartiniams arba būsimiems Komunikacijos fakulteto studentams?
Studentams... Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą – nepriimkite visko per rimtai. Nepamirškite, kad viskas yra žaidimas – pačia plačiausia prasme.
Tai vertinga ir šiaip gyvenime. Sakau tai pirmiausia todėl, kad pats sau turiu tai nuolat priminti, nes dažnai esu linkęs viską priimti per daug rimtai. Bus lengviau studijų metais, bus lengviau ir po jų. Nereikia būti per daug rimtai nusiteikusiems ir ieškoti per daug gilių prasmių. Viskas yra daug paprasčiau ir lengviau, jei pavyksta į tai taip pasižiūrėti.
Siužetas parengtas minint VU Komunikacijos fakulteto 35 metų sukaktį.