„Be studentų atstovybės nebūčiau ten, kur esu dabar“, – sako verslininkas, pirmasis Vilniaus universiteto Studentų atstovybės Komunikacijos fakultete pirmininkas Domantas Bražinskas. Dar studijų metais pradėjęs verslą, šiandien jis valdo jau dvi įmones. Pokalbyje – apie tai, kaip gimė studentų atstovybė, svarbiausios išmoktos pamokos ir kodėl universitetas be „studentavimo“ yra tik dalis patirties.
Domantai, trumpai papasakokite, kuo dabar užsiimate?
Dar nebaigęs Komunikacijos fakulteto pradėjau verslauti ir iki šiol sėkmingai tai darau. Pradėjau kurdamas spaustuvę, kuri iki šiol egzistuoja, užsiima rinkodaros medžiagos gamyba. Dabar turiu ir medicinos prietaisų gamybos įmonę.
Ką jums davė veikla studentų atstovybėje – kaip asmenybei ir profesionalui?
Turbūt pagrindinis dalykas, ką davė atstovybė, yra gebėjimas dirbti su žmonėmis. Tai buvo iniciatyvių žmonių grupė, kurioje niekas nebuvo motyvuojamas materialiu atlyginimu. Tai iš esmės buvo erdvė, kur tu galėjai save įgyvendinti kaip potencialų vadovą, įgyvendinti savo gebėjimą motyvuoti kolektyvą organizuoti, dirbti, siekti bendrų tikslų dėl studentų, Fakulteto ir universiteto bendrai.
Kokių savybių reikia norint būti geru, sėkmingu vadovu?
Jei kalbant atstovybės kontekste, reikia pabrėžti vieną dalyką: mes ten visi susirinkdavome pirmiausia kaip draugai. Todėl viena svarbiausių savybių (tiek ten, tiek apskritai vadovavime) yra empatija savo partneriams, kolegoms, supančiai aplinkai. Tada – gebėjimas įkvėpti, charizma ir organizuotumas. Turbūt čia pagrindinės savybės, kurios tuo metu buvo reikalingiausios.
Kaip sugalvojote tapti studentų atstovybės pirmininku?
Tiesą pasakius, tuo metu, kai aš įstojau į Komunikacijos fakultetą, atstovybė dar neegzistavo. Buvo tiesiog grupelė iniciatyvių žmonių, kurie rinkdavosi vienoje vietoje Fakultete – pabūti, pabendrauti, „pastudentauti“. Dalis jų, neturėdami ką veikti, sugalvojo, kad norėtų labiau įprasminti tą savo laisvalaikį, ką nors gero nuveikti studentų labui. Taigi, iš pradžių studentų atstovybė nebuvo joks juridinis vienetas – greičiau toks spontaniškas judėjimas.
Tais laikais, kai aš mokiausi Fakultete, visuose Jungtiniuose rūmuose buvo galima rūkyti kur tik nori. Ir vienas pagrindinių veiksnių, kuris išjudino šią iniciatyvią grupę, buvo noras kovoti su rūkymu tame bendrame koridoriuje. Buvo pradėta iniciatyva sukurti atskirą rūkymo zoną. Tai buvo pirmas „kick-start“ judėjimas, kai kažką nuveikėme studentų labui.
Po to suorganizavome pirmąsias Informacijos dienas. Tai buvo didžiulis renginys, kuris truko penkias dienas, su daug žymių žmonių, daug pranešimų, konferencija. Ir didžiuliu vakarėliu. Tai buvo renginys, kuris nuskambėjo viso universiteto mastu ir pritraukė į mūsų būrelį naujų žmonių.
Kai jau turi iniciatyvių žmonių grupę, lieka ją įteisinti – taip ir gimė studentų atstovybė Komunikacijos fakultete. Kažkam reikėjo eiti vadovauti – taip ten atsiradau aš.
Ar pasiilgstate tų laikų?
Tikrai taip.
Jei šiandien grįžtumėte į tas pareigas, ar kažką darytumėte kitaip?
Vienareikšmiškai, jeigu turėčiau dabartines žinias, iš profesinės pusės daryčiau kitaip – geriau suprantu, kaip dirbti su žmonėmis, kaip vyksta procesai, kaip judėti tikslo link ir taip toliau. Bet iš kitos pusės, žinios atima tą džiugesio jausmą. Tą jausmą būti studentu ir „suvalgyti“ patirtį, kuri kasdien ateina su mintim, kad tu nežinai, kaip tu elgsiesi.
Atstovybėje buvau ne vienus metus. Ten atėjusi patirtis padėjo pagrindus kaupti patirtį darant klaidas, ieškoti skirtingų sprendimų. Motyvavo ne atlygis, o studentai. Todėl iš vienos pusės keisčiau, bet iš kitos – nieko nekeisčiau, norėčiau palikti tą „raw“ jausmą, patirti viską čia ir dabar.
Ar vien studijos būtų palikusios tokį įspūdį be atstovybės?
Ne, vienareikšmiškai ne. Vien studijuodamas nebūčiau ten, kur esu dabar. Nebūčiau pradėjęs verslo, neturėčiau tų draugų. Mes visi atstovybininkai, ypač tos pirmosios atstovybės, iki šiol esam aktyviai bendraujantys draugai. Tai turbūt yra didžiausias turtas, kurį davė atstovybė.
Davė patirtį bendrauti su dėstytojais, autoritetais, Fakulteto vadovybe. Atstovybė suteikia galimybę nemokamai, nesiunčiant niekam gyvenimo aprašymo, nedalyvaujant darbo pokalbyje, patirti visą darbinę patirtį. Studijų negalima nuvertinti, jos duoda žinias, bet tas žinias reikia kažkaip įprasminti, tiesa? Reikia turėti erdvę, kur tas žinias įgyvendinti. Galima sakyti, kad Fakulteto studijos buvo teorija, o atstovybė buvo praktika.
Kalbant tiek apie atstovybę, tiek gyvenime. Kiek svarbi yra gera, tvirta komanda ir kaip ją suburti?
Pats svarbiausias dalykas yra komanda. Koks tu bebūtum geras vadovas, tu visų darbų vienas nenuveiksi. Kad galėtum pasitikėti žmogumi, turi sukurti ryšį. Tik sukūręs ryšį tu gali tikėtis, kad kartu jūs kažką nuveiksite, kad vienas kitą suprasite, kad dirbsite kryptingai. Net jeigu ginčysitės, diskutuosite, vis tiek turėdami ryšį jūs judėsite bendro tikslo link.
Atstovybėje buvo įvairių žmonių, buvo ir krizinių momentų. Ir tai normalu. Bet tik turint ryšį galima kalbėti apie bendrus tikslus, atsakomybę vienas prieš kitą, judėjimą į priekį. Tas ryšys įpareigoja – kaip santykiuose, šeimoje ar darbe. Kuo jis stipresnis, tuo stipresnė komanda, nepriklausomai nuo kiekvieno asmens gebėjimų.
Ką patartumėte dabartiniams studentams?
Studijuoti ir studentauti.
O kas tada svarbiau – studijuoti ar studentauti?
Vienas be kito neegzistuoja. Tu įstoji studijuoti ir tada pradedi studentauti. Universitete įgyji žinias – tai yra nekvestionuojama. Bet kitas, vienas svarbiausių dalykų gyvenime, yra socialiniai ryšiai. Vien vaikščiodamas į studijas, sąžiningai atsėdėdamas visas paskaitas tu nesusikursi socialinių ryšių, kurie tau gali būti naudingi ne tik studijuojant, bet ir ieškant darbo, kuriant verslą, siekiant didesnių tikslų. Tai yra pats svarbiausias turtas, kurį gali gauti studentaudamas, dalyvaudamas atstovybės veikloje, leisdamas laiką su bendraminčiais.
Siužetas parengtas minint VU Komunikacijos fakulteto 35 metų sukaktį.