Knyga

Svarbiausieji knygos elementai

Vienas svarbiausių išorinių ir vidinių knygos elementų yra šriftas.

Garnitūra – tai vienodo stiliaus ir vienodo braižo šriftų rinkinys (didžiosios, mažosios raidės ir skaičiai). Garnitūroje paprastai esti nuo 7 iki 10 įvairaus dydžio šriftų. Šriftas gali būti status ir pasviręs (kursyvas). Kursyvas šiek tiek panašus į ranka rašytą šriftą. Pagal tamsumą (intensyvumą) šriftas gali būti šviesus, pusjuodis ir juodas. Pagal plotį šriftas gali būti normalus, siauras ir platus. Normalus šriftas bus tuomet, kai raidės plotis sudaro 3/5-5/6 jos aukščio. Siaurų šriftų raidės plotis yra mažesnis 3/5 už jos aukštį, o plačių šriftų raidės plotis yra iddesnis 5/6 už jos aukštį. Pagrindinis šriftas yra status, šviesus ir normalaus pločio.

Šrifto aukštis, arba kėgelis, išreiškiamas tam tikrais tiesiniais matavimo vienetais punktais (points) ir kvadratais. (kvadratas lygus 48 punktams). Perskaičiavus į metrinius vienetus, punktas lygus apytikriai 3/8 mm (tiksliau 0,376 mm), o kvadratas – apytikriai 18 mm. Ši matų sistema, kuri skiriasi nuo bendrai priimtos mūsų laikais dešimtainės metrinės sistemos, buvo įvesta XVIII a. (1737 m. prancūzo žodžių liejiko P.-S. Furnje). Ją ištobulino XVIII a. pabaigoje F.-A. Dido.

Spaustuvinį šriftą priimta žymėti sutrumpintai. Pavyzdžiui, šriftas, kurio kėgelis (aukštis) lygus 10 punktų, žymimas kg.10. Įvairių garnitūrų tas pats kėgelis gali skirtis. Pavyzdžiui, Paprastosios garnitūros kg.10 lygus 1,78 mm, Literatūrinės – 1,68 mm, Jelizavetiškos – 1,49 mm. ir t.t.

Daugelyje garnitūrų pats smulkiausias, mažiausias šriftas yra kg.6, po to eina kg.8, kg.10, kg.12, kg.16, kg.20, kg.24, kg.28, kg.36, kg.48.

Senovėje kiekvieno kėgelio šriftai turėjo savo ypatingus pavadinimus, kurie išliko iki mūsų dienų ir plačiai naudojami spaudoje. Pavyzdžiui, kg.12 vadinamas cicero, kilęs nuo Cicerono, kurio laiškai viename iš senųjų leidinių atspausdinti šio dydžio šriftu (kg.12). Šriftas kg.10 vadinamas korpusu – nuo knygos pavadinimo “Corpus juris” (“Įstatymų sąvadas”), atspausdinto kg.10 šriftu. Šriftas kg.9 vadinams “borges” – pilietinis. Juo buvo spausdinamos pigios jnygos eiliniams piliečiams. Šriftas kg.8 – petitas (mažas), kg.6 – nonparelis (mažytis, šiek tiek pasviręs).

Šriftui keliami reikalavimai

1. Šriftas turi būti patogus skaityti. Suaugusiam skaitytojui labiausiai tinka 1,7-1,6 mm aukščio šriftas, t.y. kg.10.

2. Šriftas turi būti meniškas. Įvairiausi pasaulio dailininkai ir poligrafijos specialistai yra sukūrę daugybę garnitūrų. Jų taip pat yra lietuvių autorių (Bačėno šriftas).

3. Šriftas turi būti technologiškas, kad gautųsi geri atspaudai. Labai ploni šrifto elementai spausdinant išnyksta.

4. Šriftas turi būti ekonomiškas. Tai pasiekiama mažinant kėgelį arba raidžių plotį.

Svarbiausios istorinės šriftų šeimos

Kiekviena šriftų šeima (grupė) kūrėsi esant tam tikroms istorinėms aplinkybėms ir to meto poligrafinei tecvhnikai. Čia paminėtina Renesanso epochos lotyniškų šriftų šeima (XV-XVIa.). XII-XiVa. Vakarų Europoje viešpatavo lotyniško šrifto gotiškoji forma. Po to sekė Romos kapitalinis šriftas ir humanistinis šriftas. Tai rodo užrašai ant senovės Romos pastatų. Yra išlikę net Leonarda da Vinci šrifto piešiniai, ordantys, kaip jis kūrė šriftą. Renesanso šriftui būdinga tai, kad jo geometrinės formos labai paprastos. Jų pagrindą sudarokvadratas, skritulys, trikampis. Klacisizmo laikotarpio šriftai kontrastingesni. Jų pagrindui panaudotas ovalas. Vėliau sukurtas romantinis šriftas, literatūrinis ir įvairiausi kiti.

Įvairių kėgelių šriftų naudojimas.

Suaugusiems skaitytojams naudojams kg.10 šriftas. Jį galima lengvai skaityti 30-35 cm atstumu. Kvalifikuotam skaitytojui tikslinga naudoti šriftą kg.9, padidinus vienu punktu intervalą. Eilutės ilgis 5 ½ kvadrato (kvadratas – 18 mm).

Žinynams labai tinka kg.8. Šis šriftas tinka ir eilėraščių rinkiniams, kur eilutės ilgis 4-4 ½ kvadrato. Šriftas kg. 8 tinka ir pagalbiniam tekstuič kai pagrindinis tekstas – kg.10. Dideliems žinynams labai tinka ir kg.7.

Šriftas kg.6 – labai smulkus, sunkiai skaitomas, todėl jis naudojamas nykštukiniams leidiniams, išnašoms, enciklopedijoms, parašams po paveisklais, dalykinėms rodyklėms.

Šriftas kg.10 naudojamas pagrindiniam tekstui. Be to, rekomenduojamas vaikų literatūrai. Šriftas kg.12 tinka pradinių klasių mokinių vadovėliams ir įvairioms knygelėms jaunesniojo amžiaus moksleiviams. Kartais kg,12 naudojams didelio formato meno leidiniams, kur esti labai ilga eilutė.

Kg. 14, 16, 20 – naudojami daugiausia elementoriams.

Įvairių rūšių tekstas

Paprastasis tekstas. Paprastasis tekstas yra dvierjų rūšių: ištisinis, kuriame nėra išskiriamų elementų, ir ištisinis, kuriame yra išskiriami kai kurie elementai (pavyzdžiui, terminai, teiginiai, taisyklės). Tokį tekstą lengviau skaityti, kai eilutėje tarp žodžių yra vienodi tarpeliai. Jie turi būti nei labai siauri, nes susilieja žodžiai, nei labai platūs, nes tuomet tekstas atrodo tarsi nutrūkęs ir dėlto sunku jį skaityti. Tarpeli turi būti pusė kėgelio. Kartais jį galima sumažinti iki ¼ kėgelio arba padidinti iki ¾ kėgelio. Daugelyje užsienio valstybių priimtas tarpelis 1/3 kėgelio.

Pastraipos atitraukimas priklauso nuo eilutės ilgio. Jeigu trumpa eilutė, tai pakanka atitraukimo, kuris lygus vienam šrifto kėgeliui. Jeigu eilutė vidutinio ilgio, tai atitraukimas padidinamas pusantro karto, o kai labai ilga – du kartus.

Kai kurie dailininkai mano, kad pastraipų atitraukimai griauna knygos puslapio stačiakampį. Puslapis atrodo netvarkingas, dėl to jie kartais atsisako šių atitraukimų. Tačiau skaitytojui yra kur kas lengviau skaityti, kai pastraipos atitrauktos.

Paskutinė pastraipos eilutė turi būti ne mažiau kaip pusantro karto ilgesnė už pastraipos atitraukimą. Trumpesnės eilutės prastai suvokiamos akimi, jos tarsi pametamos.

5 kvadratų ilgio ir ilgesnių eilučių galuose leistini 4 perkėlimai ir jokiu būdu ne daugiau. Jeigu yra daugiau perkėlimų, žmogaus akis sunkiai pereina į kitą eilutę. Be to, turi nebūti dviprasmiškų perkėlimų ir prastai skambančių perkėlimų.

Visiškai neleistini vadinamieji “koridoriai”, t.y. vertikalūs ir įstriži tarpai per kelias eilutes iš eilės.

Tarpeliai tarp eilučių (interlinijos) turi būti vienodi. Jeigu eilutės sutankinamos arba išretinamos, tai skaitytojui atrodo, kad tai yra prasminis signalas.

Visos eilutės puslapyje arba skiltyje turi būti vienodo ilgio. Tuomet puslapis daro stačiakampio įspūdį ir lengviau skaityti. Tačiau kai kurie maketų apipavidalintojai yra tos nuomonės, kad reikėtų pereiti prie neišlygintų eilučių. Tuomet bus išvengta perkėlimų. Tai vėliavos tipo eilutės.

Teksto išskirtiniai elementai. Daugelyje leidinių ( vadovėliuose, mokslo leidiniuose, masiniuose politiniuose leidiniuose ir kt.) kai kurie teksto elementai išskiriami, norint atkreipti skaitytojo dėmesį. Tai gali būti ištisi teksto gabalai arba sakiniai (citatos, taisyklės, formuluotės), sakinių dalys, apibrėžimai, atskiri žodžiai (terminai, vardai), žodžių dalys (priesagos), kai kurios raidės (sutartiniai ženklai, matematiniai dydžiai).

Išskyrimo būdai gali būti šriftiniai ir nešriftiniai. Plačiausiai paplitę šriftiniai būdai, t.y. išskiriama kursyvu arba pusjuodžiu šriftu. Kursyvą skaitytojas lengvai pastebi, nors aplamai kursyvas sunkiai skaitomas. Pusjuodžio šrifto nemėgsta skaitytojai, dėl to tikslingiau naudoti kursyvą. Tačiau leidiniuose, kur daug matematinių simbolių, metrinių vienetų: kursyvas nepageidautinas.

Kartais išskyrimui naudojamas išretinimas, kai žodyje tarp raidžių daromi didesni tarpeliai. Retinti galima tik nedidelius teksto gabalėlius, t.y. vieną arba keletą žodžių.

Prie kitų išskyrimo būdų priklauso teksto surinkimas didžiosiomis raidėmis (reklamose), pusjuodžiu kursyvu, pusjuodžiu stačiu šriftu, juodu šriftu. Knygose šiuo metu išskyrimas didžiosiomis raidėmis labai retas dalykas, nes ištisų eilučių,surinktų didžiosiomis raidėmis, labai nemėgsta skaitytojai.

Jeigu reikalingi du išskyrimo šriftai, tai naudojamas pusjuodis kursyvas (pavyzdžiui, gramatikose). Gali būti ir pusjuodis status šriftas.

Nešriftiniai išskyrimo būdai. Tai įtraukimo būdas, kai išskiriamos eilutės surenkamos ne per visą formatą, atitraukiama tik nuo kairiojo šono. Kartais gali būti nubrėžiamas ties tomis eilutėmis vertikalus brūkšnys. Įtraukimo plotis turi būti du kartus aukštesnis už pastraipos atitraukimo plotį.

Išskiriamasis ekstas gali būti atskirtas linija iš vienos pusės – iš kairės, arba iš abiejų pusių – iš kairės ir dešinės. Tarp linijos ir teksto turi būti tarpelis, ne mažesnis kaip pusė kėgelio.

Reikalingi žodžiai ir sakiniai gali būti pabraukti horizontalia linija. Tačiau šis būdas nerekomenduotinas, nes griauna puslapio kompoziciją.

Labai geras būdas išskirti spalva. Taip galima išskirti reikalingas teksto dalis, sakinius, žodžius, formules ir kt. Tačiau čia turi būti sistema, tam tikra kompozicija. Gali būti išskirta ir keliomis spalvomis.

Lentelės

Visos lentelės surenkamos petitu kg.8. Kompiuteriai turi specialias programas lentelėms apipavidalinti.

Matematinės formulės

Formulių kalba – speciali tarptautinė kalba. Ji turi griežtai nustatytas taisykles. Kiekvienas formulės elementas – raidė, skaitmuo, ženklas – turi tam tikrą nustatytą reikšmę. Jeigu pakeisime šių elementų braižą, didumą ir jų vietą, tai tuo pačiu jie įgis ir kitą reikšmę. Dėl to formulėse griežtai laikomasi nustatytos šriftų ir specialiųjų ženklų sistemos.

Skaitmenys formulėse, išreiškiantys tam tikrus ksaičius, turi būti statūs ir šviesūs.

Dydžiams (simboliams) reikšti vartojamos lotyniškos, graikiškos ir rečiau gotiškos raidės.

Lotyniškos raidės, reiškiančios dydžius, turi būti renkamos kursyvu. Kai kuriuose matematikos skyriuose naudojamos dvejopo braižo lotyniškos raidės. Antrasis variantas – status pusjuodis šriftas (gali būti koks nors groteskinis).

Graikiškos ir gotiškos raidės gali būti ir stačios, ir kursyvinės.

Sin, arctg, lim, maks gali būti tik lotyniškos, stataus braižo.

Jeigu formulė apima tik vieną eilutę, tai kėgelis gali būti toks pat kaip pagrindinio teksto.

Jeigu formulė užima dvi eilutees ir daugiau (trupmenos), tai kėgelis gali būti kaip ir vienos eilutės formulės arba mažesnis, pavyzdžiui, petitas.

Laipsniai ir indeksai turi būti pakelti arba nuleisti per pusę raidės (km²)

Skliaustai pagal aukštį turi apimti visą reiškinį.

Šaknies ženklas ir viršutinė linija aukščio atžvilgiu turi apimti visą reiškinį.

Sumos ženklas S, sandaugos ženklas P ir integralo ženklas þ renkami vienu kėgeliu didesniu šriftu.

Tarpeliai tarp formulių – 2 punktai. Jeigu surinkta nonpareliu – vienas punktas.

Jeigu teks rinkti formules, tai reikės dar išsamiau panagrinėti taisykles.

Labai griežtos taisyklės yra chemijos formulėms rinkti, taip pat elektros krūviams žymėti.