Žurnalas „Indigo“
2008 m. gruodžio mėn.
2003 m. prasidėjo pasaka be galo, kuri vadinama „Aukštojo mokslo reforma“. Jau penkerius metus ieškomas idealus variantas – reforma, kuri tenkintų studentus, universitetų dėstytojus ir vadovus bei visą visuomenę. Šiemet Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius pateikė Aukštojo mokslo įstatymo pataisų projektą, kurio svarstymas atidėtas iki rudens, be to, pasirašė su studentais „ketinimų protokolą“, kad galėtų Vyriausybėje paprašyti pinigų ir atleisti studentus nuo įmokų.
Tik įdomu, ar rudenį įstatymus bus priimtas ir kiek kartų reforma dar bus „reformuojama“. Daugelis turi savą tobulo aukštojo mokslo viziją - VU Komunikacijos fakulteto dekanas dr. Andrius Vaišnys kalba apie savąją.
Diskusijose apie aukštojo mokslo reformą bene daugiausia ginčijamasi dėl studijų kokybės. Ko reikia, kad studijas galėtume vadinti kokybiškomis?
Kol kas girdžiu šnekas, skaitau rašinėlius, komentarus apie aukštojo mokslo reformą – panašu į varžybas, kaip geriau pasirodyti studentų bendruomenei, politiškai įtikti. Išskyrus informaciją apie projektus, rengiamus iš ES struktūrinių fondų, vientisos vizijos, su tvirtu „politiniu“ stuburu, nežinau. Kur yra ta reforma iš tikrųjų ir kokia jos esmė, tikslai ir uždaviniai? Ginčai dėl įmokų – tai vaizduojamosios, negiluminės politikos pasekmė, kai „studijų kokybė“ tapo šūkiu trumpalaikiams veiksmams pateisinti. Studijų kokybe turi įsitikinti studentas ir studijų ekspertas.
Apibendrinantys viso Lietuvos aukštojo mokslo studijų vertinimai, persunkti paniekos, negali ir neturi būti priimami rimtai. Studentai, dalyvaujantys politikoje, taip pat paverčia studijų kokybės sąvoką priemone savo akcijoms pateisinti, ir tiek. Pirmiausia reikia suvokti, kas yra ta kokybė, nes ji nesiejama vien tik su pinigais. Juk motyvuotas pretendentas iš tikrųjų stoja į programą, nors manome, kad jis pasirinko universitetą. Ką jis žino apie programą ir kodėl ją renkasi?
Tos pačios aukštosios mokyklos studijų kokybės samprata ir užtikrinimo sąlygos skirtinguose fakultetuose, skirtingose studijų programose gali, deja, skirtis. Kokybės reikalaujantieji turėtų norėti, kad jiems semestro metu būtų pateikiamos žinios įvairiais būdais, ir kad gebėtų daug laiko skirti savarankiškam darbui. Kas mane įtikins, kad apie pastarąją sąlygą studentų lyderiai palankiai kalba, ar apskritai kalba? O juk tai turėtų būti sudėtine tikros reformos dalimi: mažai paskaitų, kiek daugiau seminarų ir ypač daug savarankiško darbo, susieto su konsultacijomis. Tuomet verta paskaičiuoti, kiek tai kainuoja. Yra studijų programų, kurių tobulinimą itin lemia informacinių technologijų kaita, tai irgi reikia įskaičiuoti.
Lietuvos universiteto kritikas nesusimąsto, kad šiais laikais, kai paskaita skaitoma 35 studentams, tai irgi yra jos kokybės kriterijus. Juk „racionaliau“ būtų skaityti 150 studentų, vadinas, reikėtų „reformuoti“ tokį mūsų universitetų savitumą? Ir pasakykite po to, kada studentui geriau – didelėje ar mažoje auditorijoje bendrauti su lektoriumi, su profesoriumi, pateikti klausimą, diskutuoti? Šiuolaikiška paskaita irgi turi turėti dialogo formą, ne monologą.
Ko, Jūsų nuomone, dar trūksta studijų reformai, apie kurią daug kalbama, kad ji taptų tikra reforma?
Reformai svarbiausia – studijų programų vertinimas ir tvarkymas arba tobulinimas pagal objektyvius kriterijus. Reikia žvelgti kompetentingai, vertinant programas – ar programa atitinka ne tik Lietuvos rinką, bet ir ar yra konkurencinga Europos Sąjungoje, ar ji yra ir kuo savita nacionalinėje švietimo sistemoje, netgi – ar jos turinyje yra užkoduotos humanistinės vertybės. Reikia vertinti ne universitetus. Jau nieko nepadarysi – jų yra daug, valstybė XX a. taip pasielgė įsteigdama, vadinas, XXI a. įsipareigojo ir finansuoti. Jeigu kuri studijų programa neturi fizinių išteklių – vadinas, ir universitetas jų neturi...
Taigi vertėtų nagrinėti studijų programas – kaip jos atitinka Lietuvos poreikius, ar pagrįstai priimama studijuoti. Tai ir būtų tyli, rami, apgalvota, nuosekli studijų reforma, kad vėl ateityje netektų ginčytis, jog pasielgta nepamatuotai. O Lietuvos politiniai sprendimai retai būna grindžiami „matavimais“. Antai vienam vieno Seimo komiteto pirmininkui galėjo atrodyti, kad reikia daugiau žurnalistikos mokyklų, ir jų atsiranda. Bet prabėga 12 metų, o vis tiek pagrindinių – bakalauro studijų lygiu konkurencijos nejuntame, jos nėra. Taigi valstybės pareigūnai turi labai gerai žinoti, kokios, kodėl studijų programos yra ir bus reikalingos. Antroji aukštojo mokslo valdymo pusė – subjektyvumo problema.
Vertinti studijų programas turėtų nesusiję su „savo“ aukštąja mokykla ekspertai, neturintys interesų. Trečia sąlyga – politikos sąžiningumas, t.y. finansinis skaidrumas. Valstybė turėtų pilnai finansuoti tiek studijų vietų, kiek užsako. Be to, reikalingos (nebūtinai labai paklausios) programos turi būti pilnai valstybės finansuojamos ir išskirtos kaip prioritetinės per tam tikrą laikotarpį. „Paklausumo“ kriterijus tokiu atveju yra nepagrindinis.
Daugiausiai ginčų sukėlė studijų finansavimo klausimas. Ar įmanoma jį būtų išspręsti taip, kad visi liktų patenkinti?
Visi negali būti baigę universitetų – tada reikėtų įkurti akademijas dar kitos pakopos studijoms. Kad ir koks būtų sprendimas dėl studijų finansavimo, visuomet atsiras nepatenkintų, kurie norėtų visai nemokėti. Jiems ir valstybės pasas – formalus dokumentas, pavyzdžiui, Rusijos vizai gauti. Net kredito ėmimo atveju – atsiras ir tikrai yra nenorinčių įsipareigoti valstybei. Juk dabar daug jaunimo nori išvykti į užsienį, tad tokie finansiniai įsipareigojimai varžytų, tiesa? Greitai gauti diplomą, išvykti ir dar atsigręžus tėkšti pluoštelį komentarų apie „blogą“ Lietuvą – tai pastebimas jauniausių Lietuvos piliečių elgesys.
Manau, yra programų, kurios turėtų būti uždarytos, kitos – pilnai finansuojamos. Yra pakankamai gerų aukštųjų mokyklų, bet įvertinus studijų programas, atsivertų atsakymas – kažkuri geriausia. Bėda, kad studentams dažnai trūksta stiprios motyvacijos; nežinodami, ko nori iš dirbančio su jais mokslininko, jie formuluoja priekaištus katedrai, dėstytojams, paskui net visai Lietuvai, užuot pirmiausia iškėlę juos sau. Jei gauni nemokamą mokslą (už kurį mokėdami mokesčius valstybei sumoka tautiečiai), o vėliau iškeliauji iš Lietuvos, tai kas atsitinka? Valstybėje trūksta specialistų. Vadinasi, ji blogai tvarkoma – iš čia ir kyla problemos ir dėl mokslo finansavimo, ne tik dėl studijų. Bent jau po studijų jauni žmonės, iš Lietuvos mokesčių mokėtojų įgiję diplomą, turėtų dirbti Europos Sąjungos ribose, ne toliau.
Kodėl taip ilgai valdžia negali pateikti savo galutinio sprendimo?
Valdžia visada nori patikti, ir ypač jauniems žmonėms. Kai nori patikti per pirmąsias minutes, pamatuotoms įžvalgoms nei laiko, nei noro nebėra. Jeigu valdžia paskelbia apie studijų įmokų sąlygas ir, vos pakritikuota, spėja po dienos kitos atšaukti savo sumanymą, vadinas, ji ne kieta, šiaip – išrinkta jūsų tėvų, ir tiek. Kaip galima, stebint tokius įvykius, manyti, kad šitoje Europos Sąjungos šalyje biudžetas formuojamas pamatuotai ir skelbiamai pagrįsti siūlymai? Vadinas, politikos lyderiams vizijų trūksta, jiems yra svarbios televizijos.
O per TV didelės reformos neatliksi, tik spektaklius. Dabar formuojasi „kraugeriškas“ socialinis sluoksnis, pralobęs iš ūkio, sveikatos, kultūros, kitų „reformuotų“ sistemų. Liko tik paskutinis bastionas – švietimo ir mokslo sistema, kurioje svarbiausiu elementu tampa aukštųjų mokyklų turtas. Žmonės, kurie nusitaikę į šį turtą, jau turi universitetų pastatų planus, ir jiems tik reikia įpiršti visuomenei mintį, kad universitetus galima valdyti „racionaliau“.
Neabejoju. Bet kodėl pastatų išpardavimą taip įžūliai reikia sieti su studijų kokybe? Kita vertus, vos tik Klaipėdos universitetas rado būdą, kaip pagerinti auditorinio darbo sąlygas, įsikišo politikai, kaltindami neva neteisingais sandoriais. Manau, įsikišo šėldami iš pykčio, nes Universitetas parodė pats galįs tvarkytis. Juk yra politikų, kurie, išskyrus beprotišką tikslą turtėti, net valstybės sienų nemato. Bijau tokios reformos, kai bandoma įtikinti, jog universiteto valdytojas, tarkime, paskirtas Švietimo ir mokslo ministro, bus gabesnis už mūsų pačių bendruomenės išrinktą rektorių!
O dabar palyginkime, ar sveikatos sistema, „reformuota“ ir tobulinta, užtikrina paslaugų kokybę? Išeitų, sumažėjus gydytojų kiekiui rajonuose, o Vilniuje beveik visas ligonines primygtinai keliant į Santariškes, sistema „gerėja“. Bijau ir tokios, kuri grindžiama tvarkyti tik tai, kas jau yra: jungti aukštąsias mokyklas, klijuoti prie jų mokslo institutus, tarsi dabar kas trukdo bendradarbiauti. Aukštuoju mokslu reikėtų rūpintis pagal tai, kaip jis yra sudėtas dabar: iš krypčių, iš sričių, iš programų.
Negalima manyti, kad aukštojo mokslo sistema gali būti atplėšiama nuo visos valstybės ar švietimo sistemos sandaros ir pakeista. Juk universitetai UŽTIKRINA išsilavinimą žmogui, bet ar jiems suteikiama teisė už tai atsakyti? Jeigu universitetai turėtų daug teisių – turėtų didelę – tarptautinę atsakomybę. Tuo tarpu jei Vyriausybė nori vienu sprendimu taikyti vienodą reikalavimą aukštosioms mokykloms, bet nežino, nėra tikra, ar bus jis „vienodai“ įgyvendintas, tai tada tegu prisiima daugiau atsakomybės už studijų kokybę. Šitaip buvo valdoma Sovietų Sąjungoje.
O kodėl valdžia negali pateikti savo „galutinio“ sprendimo? Ji jo neturi – ir gal tai gerai, nes sprendimui sukurti, priimti ir įgyvendinti reikia ryžto. Bet valdžia turi daug mažų sprendimukų, ir kartas nuo karto juos skelbia. Po tų sprendimukų siekti studijų kokybės ir rasti racionalų studijų finansavimo sprendimą bus dar kebliau.
Ką manote apie studentų organizuojamus piketus (teatrališkas eisenas su laidotuvių vainikais)?
Man patinka, kai jaunas žmogus yra maištingas, taip turi būti. Studentas bręsta kaip intelektualas. Jam nepatinka sustabarėję dalykai, jis ieško dinamiškų, gerų sprendimų, jis puikiai žino, kad ateityje turėsiąs pritaikyti savo žinias. Socialinės pažangos kaita – jo prioritetas. Ar nesuklydau? Studentų nepasitenkinimas dabar išreiškiamas barbariškai. Kaip ir kitose srityse, taip ir čia formuojama nepilietiška pozicija: aš čia ir Lietuva šalia.
Tuos mažyčius spektaklius reikia vertinti mūsų nemokėjimo valdyti valstybę kontekste, tada pamatysime, kad tie spektakliukai-piketai yra blogos komunikacijos visuomenėje pavyzdys. Kai kurie politikai tais spektakliais geba pasinaudoti – manau, ne patys sąžiningiausi. Net nustebau, kaip studentų vadinamieji lyderiai veria politine prasme tikros vidutinybės duris. Nesvarbu, kad tos durys labai plačios, aukštos, bet veikėjas už jų pats netrunka susikompromituoti. Maniau, kad jaunas žmogus pajėgus įvertinti politikos pasaulyje asmenybes – bent jau taip buvo XVIII a. – XIX amžiaus pradžios, netgi XX a. 3-4 dešimtmečio Lietuvos universitetų istorijoje. Deja! O ką jau kalbėti apie įsibrovimą į Vilniaus universitetą ir bandymą blokuoti pastatą.
Norite XXI amžiuje „copy-paste“ būdu kartoti 1968-ųjų Paryžių? Vadinas, šiuolaikiniam studentui virtualios komunikacijos galimybė intelekto neišplėtė, toks studentas yra tik chuliganas, jam technologijos yra skirtos tik „googlinti“ pagal siaurą užklausą referatui, jis primeta kitai visuomenės daliai klaidingą studento įvaizdį. Ir tada nieko bendra su tokiais „maištininkais“ turėti nesinori. Taigi švietimo reforma, kaip projektas, skaidri, aiški ir diskutuotina kol kas dar neegzistuoja. Iš pradžių visuomenei metamas vienoks teiginys, po piketo – kitoks, tuomet studentų piketai yra vienų politikų puolimo priemonė prieš kitus. Nerimta. Kai esi tikras tuo, ką darai, turi stuburą, tokie maištai neišgąsdins. Bet valdžia nėra tikra. Todėl aš abejoju, ar iš tiesų reforma yra apgalvota.
Kaip elgtumėtės, kokios taktikos laikytumėtės reformos atžvilgiu, jei pats šiandien būtumėte studentas?
Mūsų postsovietinėje erdvėje labai retai vadovaujamasi tyrimais ir nuosekliais sprendimais. Dabar reikia mažiau tokių spektaklių kaip studentų piketai – mažumos piketai. Tiesa, jeigu su studentais būtų tinkama komunikacija, vargu, ar dauguma jų būtų tokie pasyvūs kaip dabar. Juk tikra organizacija savo tikslų siekia ne vaidinimais. Aš, pavyzdžiui, studentų vietoje kalbėčiau apie konkrečią studijų programą konkrečioje aukštojoje mokykloje.
O spektakliai turbūt skirti visuomenei – kad mes visi visiškai nusiviltume Lietuva? Savo Lietuva. Norėčiau, kad ateityje būtų įgyvendinta labai nuosekli, aiški reforma, kuri turėtų konkretų turinį. Studentams patarčiau turėti daugiau politinės išminties ir socialinės savivokos, būti santūresniems pasirenkant dialogui politikus.
Rugsėjį studentai, kurių vidurkis yra 8 ir aukštesnis, nemokės už studijas. Informatikai sako, kad 8 ar 9 jiems yra sunkiai gaunamas balas. O žurnalistai teigia, kad 8 ar 9 gauti – ne taip jau ir sunku. Ar Komunikacijos fakultete kokiu nors lygmeniu svarstyti vertinimo sistemos pakeitimai? Ar Jūs, kaip dėstytojas, keisite savo studentų darbų vertinimo sistemą?
Vertinimo kriterijai tikrai sietini su studijų kokybe. Tačiau šiuo atveju „aštuoni“ yra tokio politinio sprendimuko pasekmė, kai pažymys yra susietas su pinigais. Argi visoje valstybėje galima išskirti šį balą kaip pakankamą?
Dabar ši nuostata plis kaip bacila visuose lygmenyse – net ten, kur nesusiję su mokslu, bet būtinai su vertinimu. „Aštuntuko“ finansavimas bus istoriškai juokingas. Racionalioje tikrovėje pati aukštoji mokykla turėtų suformuluoti kriterijus, kad jie sudarytų sistemą. Aš negaliu keisti iš principo vertinimo kriterijų kaip dalyko dėstytojas, man neturi būti svarbu, ar aštuonetas dabar yra dviguba kilpa fakultetui. Vadinas, problemą, jeigu ji bus, turės spręsti Fakulteto taryba ir dekanas, bet nenorėčiau, kad jie man, dėstytojui, patartų neparašyti „per daug“ aštuntukų. Aš jiems tada patarsiu kelti maištą.