VU Komunikacijos Fakulteto dekanas: „Reforma tarp sprendimukų ir be stuburo“

Žurnalas „Indigo“
2008 m. gruodžio mėn.

2003 m. pra­si­dė­jo pa­sa­ka be ga­lo, ku­ri va­di­na­ma „Aukš­to­jo moks­lo re­for­ma“. Jau pen­ke­rius me­tus ieš­ko­mas ide­a­lus va­rian­tas – re­for­ma, ku­ri ten­kin­tų stu­den­tus, uni­ver­si­te­tų dės­ty­to­jus ir va­do­vus bei vi­są vi­suo­me­nę. Šie­met Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ras Al­gir­das Mon­ke­vi­čius pa­tei­kė Aukš­to­jo moks­lo įsta­ty­mo pa­tai­sų pro­jek­tą, ku­rio svars­ty­mas ati­dė­tas iki ru­dens, be to, pa­si­ra­šė su stu­den­tais „ke­ti­ni­mų pro­to­ko­lą“, kad ga­lė­tų Vy­riau­sy­bė­je pa­pra­šy­ti pi­ni­gų ir at­leis­ti stu­den­tus nuo įmo­kų.

Tik įdo­mu, ar ru­de­nį įsta­ty­mus bus pri­im­tas ir kiek kar­tų re­for­ma dar bus „re­for­muo­ja­ma“. Dau­ge­lis tu­ri sa­vą to­bu­lo aukš­to­jo moks­lo vi­zi­ją - VU Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­to de­ka­nas dr. An­drius Vaiš­nys kal­ba apie sa­vą­ją.

Dis­ku­si­jo­se apie aukš­to­jo moks­lo re­for­mą be­ne dau­giau­sia gin­či­ja­ma­si dėl stu­di­jų ko­ky­bės. Ko rei­kia, kad stu­di­jas ga­lė­tu­me va­din­ti ko­ky­biš­ko­mis?

Kol kas gir­džiu šne­kas, skai­tau ra­ši­nė­lius, ko­men­ta­rus apie aukš­to­jo moks­lo re­for­mą – pa­na­šu į varžybas, kaip ge­riau pa­si­ro­dy­ti stu­den­tų ben­druo­me­nei, po­li­tiš­kai įtik­ti. Iš­sky­rus in­for­ma­ci­ją apie pro­jek­tus, ren­gia­mus iš ES struk­tū­ri­nių fon­dų, vien­ti­sos vi­zi­jos, su tvir­tu „po­li­ti­niu“ stu­bu­ru, ne­ži­nau. Kur yra ta re­for­ma iš tik­rų­jų ir ko­kia jos es­mė, tiks­lai ir už­da­vi­niai? Gin­čai dėl įmo­kų ­– tai vaiz­duo­ja­mo­sios, ne­gi­lu­mi­nės po­li­ti­kos pa­sek­mė, kai „stu­di­jų ko­ky­bė“ ta­po šū­kiu trum­pa­lai­kiams veiks­mams pa­tei­sin­ti. Stu­di­jų ko­ky­be tu­ri įsi­ti­kin­ti stu­den­tas ir stu­di­jų eks­per­tas.

Api­ben­dri­nan­tys vi­so Lie­tu­vos aukš­to­jo moks­lo stu­di­jų ver­ti­ni­mai, per­sunk­ti pa­nie­kos, ne­ga­li ir ne­tu­ri bū­ti pri­ima­mi rim­tai. Stu­den­tai, da­ly­vau­jan­tys po­li­ti­ko­je, taip pat pa­ver­čia stu­di­jų ko­ky­bės są­vo­ką prie­mo­ne sa­vo ak­ci­joms pa­tei­sin­ti, ir tiek. Pir­miau­sia rei­kia su­vok­ti, kas yra ta ko­ky­bė, nes ji ne­sie­ja­ma vien tik su pi­ni­gais. Juk mo­ty­vuo­tas pre­ten­den­tas iš tik­rų­jų sto­ja į pro­gra­mą, nors ma­no­me, kad jis pa­si­rin­ko uni­ver­si­te­tą. Ką jis ži­no apie pro­gra­mą ir ko­dėl ją ren­ka­si?

Tos pa­čios aukš­to­sios mo­kyk­los stu­di­jų ko­ky­bės sam­pra­ta ir už­tik­ri­ni­mo są­ly­gos skir­tin­guo­se fa­kul­te­tuo­se, skir­tin­go­se stu­di­jų pro­gra­mo­se ga­li, de­ja, skir­tis. Ko­ky­bės rei­ka­lau­jan­tie­ji tu­rė­tų no­rė­ti, kad jiems se­mest­ro me­tu bū­tų pa­tei­kia­mos ži­nios įvai­riais bū­dais, ir kad ge­bė­tų daug lai­ko skir­ti sa­va­ran­kiš­kam dar­bui. Kas ma­ne įti­kins, kad apie pas­ta­rą­ją są­ly­gą stu­den­tų ly­de­riai pa­lan­kiai kal­ba, ar ap­skri­tai kal­ba? O juk tai tu­rė­tų bū­ti su­dė­ti­ne tik­ros re­for­mos da­li­mi: ma­žai pa­skai­tų, kiek dau­giau se­mi­na­rų ir ypač daug sa­va­ran­kiš­ko dar­bo, su­sie­to su kon­sul­ta­ci­jo­mis.  Tuo­met ver­ta pa­skai­čiuo­ti, kiek tai kai­nuo­ja. Yra stu­di­jų pro­gra­mų, ku­rių to­bu­li­ni­mą itin le­mia in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų kai­ta, tai ir­gi rei­kia įskai­čiuo­ti.

Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to kri­ti­kas ne­su­si­mąs­to, kad šiais lai­kais, kai pa­skai­ta skai­to­ma 35 stu­den­tams, tai ir­gi yra jos ko­ky­bės kri­te­ri­jus. Juk „ra­cio­na­liau“ bū­tų skai­ty­ti 150 stu­den­tų, va­di­nas, rei­kė­tų „re­for­muo­ti“ to­kį mū­sų uni­ver­si­te­tų sa­vi­tu­mą? Ir pa­sa­ky­ki­te po to, ka­da stu­den­tui ge­riau – di­de­lė­je ar ma­žo­je au­di­to­ri­jo­je ben­drau­ti su lek­to­riu­mi, su pro­fe­so­riu­mi, pa­teik­ti klau­si­mą, dis­ku­tuo­ti? Šiuo­lai­kiš­ka pa­skai­ta ir­gi tu­ri tu­rė­ti dia­lo­go for­mą, ne mo­no­lo­gą.

Ko, Jū­sų nuo­mo­ne, dar trūks­ta stu­di­jų re­for­mai, apie ku­rią daug kal­ba­ma, kad ji tap­tų tik­ra re­for­ma?

Re­for­mai svar­biau­sia – stu­di­jų pro­gra­mų ver­ti­ni­mas ir tvar­ky­mas ar­ba to­bu­li­ni­mas pa­gal ob­jek­ty­vius kri­te­ri­jus. Rei­kia žvelg­ti kom­pe­ten­tin­gai, ver­ti­nant pro­gra­mas – ar pro­gra­ma ati­tin­ka ne tik Lie­tu­vos rin­ką, bet ir ar yra kon­ku­ren­cin­ga Eu­ro­pos Są­jun­go­je, ar ji yra ir kuo sa­vi­ta na­cio­na­li­nė­je švie­ti­mo sis­te­mo­je, net­gi – ar jos tu­ri­ny­je yra už­ko­duo­tos hu­ma­nis­ti­nės ver­ty­bės. Rei­kia ver­tin­ti ne uni­ver­si­te­tus. Jau nie­ko ne­pa­da­ry­si – jų yra daug, vals­ty­bė XX a. taip pa­si­el­gė įsteig­da­ma, va­di­nas, XXI a. įsi­pa­rei­go­jo ir fi­nan­suo­ti. Jei­gu ku­ri stu­di­jų pro­gra­ma ne­tu­ri fi­zi­nių iš­tek­lių – va­di­nas, ir uni­ver­si­te­tas jų ne­tu­ri...

Tai­gi ver­tė­tų nag­ri­nė­ti stu­di­jų pro­gra­mas – kaip jos ati­tin­ka Lie­tu­vos po­rei­kius, ar pa­grįs­tai pri­ima­ma stu­di­juo­ti. Tai ir bū­tų ty­li, ra­mi, ap­gal­vo­ta, nuo­sek­li stu­di­jų re­for­ma, kad vėl at­ei­ty­je ne­tek­tų gin­čy­tis, jog pa­si­elg­ta ne­pa­ma­tuo­tai. O Lie­tu­vos po­li­ti­niai spren­di­mai re­tai bū­na grin­džia­mi „ma­ta­vi­mais“. An­tai vie­nam vie­no Sei­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kui ga­lė­jo at­ro­dy­ti, kad rei­kia dau­giau žur­na­lis­ti­kos mo­kyk­lų, ir jų at­si­ran­da. Bet pra­bė­ga 12 me­tų, o vis tiek pa­grin­di­nių – ba­ka­lau­ro stu­di­jų ly­giu kon­ku­ren­ci­jos ne­jun­ta­me, jos nė­ra. Tai­gi vals­ty­bės pa­rei­gū­nai tu­ri la­bai ge­rai žino­ti, ko­kios, ko­dėl  stu­di­jų pro­gra­mos yra ir bus rei­ka­lin­gos. Ant­ro­ji aukš­to­jo moks­lo val­dy­mo pu­sė – sub­jek­ty­vu­mo pro­ble­ma.

Ver­tin­ti stu­di­jų pro­gra­mas tu­rė­tų ne­su­si­ję su „sa­vo“ aukš­tą­ja mo­kyk­la eks­per­tai, ne­tu­rin­tys in­te­re­sų. Tre­čia są­ly­ga – po­li­ti­kos są­ži­nin­gu­mas, t.y. fi­nan­si­nis skaid­ru­mas. Vals­ty­bė tu­rė­tų pil­nai fi­nan­suo­ti tiek stu­di­jų vie­tų, kiek už­sa­ko. Be to, rei­ka­lin­gos (ne­bū­ti­nai la­bai pa­klau­sios) pro­gra­mos tu­ri bū­ti pil­nai vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mos ir iš­skir­tos kaip pri­ori­te­ti­nės per tam tik­rą lai­ko­tar­pį. „Pa­klau­su­mo“ kri­te­ri­jus to­kiu at­ve­ju yra ne­pa­grin­di­nis.

Dau­giau­siai gin­čų su­kė­lė stu­di­jų fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mas. Ar įma­no­ma jį bū­tų iš­spręs­ti taip, kad vi­si lik­tų pa­ten­kin­ti?

Vi­si ne­ga­li bū­ti bai­gę uni­ver­si­te­tų – ta­da rei­kė­tų įkur­ti aka­de­mi­jas dar ki­tos pa­ko­pos stu­di­joms. Kad ir koks bū­tų spren­di­mas dėl stu­di­jų fi­nan­sa­vi­mo, vi­suo­met at­si­ras ne­pa­ten­kin­tų, ku­rie no­rė­tų vi­sai ne­mo­kė­ti. Jiems ir vals­ty­bės pa­sas – for­ma­lus do­ku­men­tas, pa­vyz­džiui, Ru­si­jos vi­zai gau­ti. Net kre­di­to ėmi­mo at­ve­ju – at­si­ras ir tik­rai yra ne­no­rin­čių įsi­pa­rei­go­ti vals­ty­bei. Juk da­bar daug jau­ni­mo no­ri iš­vyk­ti į už­sie­nį, tad to­kie fi­nan­si­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai var­žy­tų, tie­sa? Grei­tai gau­ti di­plo­mą, iš­vyk­ti ir dar at­si­grę­žus tėkš­ti pluoš­te­lį ko­men­ta­rų apie „blo­gą“ Lie­tu­vą – tai pa­ste­bi­mas jau­niau­sių Lie­tu­vos pi­lie­čių el­ge­sys.

Ma­nau, yra pro­gra­mų, ku­rios tu­rė­tų bū­ti už­da­ry­tos, ki­tos – pil­nai fi­nan­suo­ja­mos. Yra pa­kan­ka­mai ge­rų aukš­tų­jų mo­kyk­lų, bet įver­ti­nus stu­di­jų pro­gra­mas, at­si­ver­tų at­sa­ky­mas – kaž­ku­ri ge­riau­sia. Bė­da, kad stu­den­tams daž­nai trūks­ta stip­rios mo­ty­va­ci­jos; nežino­da­mi, ko no­ri iš dir­ban­čio su jais moks­li­nin­ko, jie for­mu­luo­ja prie­kaištus ka­ted­rai, dės­ty­to­jams, pas­kui net vi­sai Lie­tu­vai, užuot pir­miau­sia iš­kė­lę juos sau. Jei gau­ni ne­mo­ka­mą moks­lą (už ku­rį mo­kė­da­mi mo­kes­čius vals­ty­bei su­mo­ka tau­tie­čiai), o vė­liau iš­ke­liau­ji iš Lie­tu­vos, tai kas at­si­tin­ka? Vals­ty­bė­je trūks­ta spe­cia­lis­tų. Va­di­na­si, ji blo­gai tvar­ko­ma – iš čia ir ky­la pro­ble­mos ir dėl moks­lo fi­nan­sa­vi­mo, ne tik dėl stu­di­jų. Bent jau po stu­di­jų jau­ni žmo­nės, iš Lie­tu­vos mo­kes­čių mo­kė­to­jų įgi­ję di­plo­mą, tu­rė­tų dirb­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos ri­bo­se, ne to­liau.

Ko­dėl taip il­gai val­džia ne­ga­li pa­teik­ti sa­vo ga­lu­ti­nio spren­di­mo?

Val­džia vi­sa­da no­ri pa­tik­ti, ir ypač jau­niems žmo­nėms. Kai no­ri pa­tik­ti per pir­mą­sias mi­nu­tes, pa­ma­tuo­toms įžval­goms nei lai­ko, nei no­ro ne­bė­ra. Jei­gu val­džia pa­skel­bia apie stu­di­jų įmo­kų są­ly­gas ir, vos pa­kri­ti­kuo­ta, spė­ja po die­nos ki­tos at­šauk­ti sa­vo su­ma­ny­mą, va­di­nas, ji ne kie­ta, šiaip – iš­rink­ta jū­sų tė­vų, ir tiek. Kaip ga­li­ma, ste­bint to­kius įvy­kius, ma­ny­ti, kad ši­to­je Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­je biu­dže­tas for­muo­ja­mas pa­ma­tuo­tai ir skel­bia­mai pa­grįs­ti siū­ly­mai? Va­di­nas, po­li­ti­kos ly­de­riams vi­zi­jų trūks­ta, jiems yra svar­bios te­le­vi­zi­jos.

O per TV di­de­lės re­for­mos ne­at­lik­si, tik spek­tak­lius. Da­bar for­muo­ja­si „krau­ge­riškas“ so­cia­li­nis sluoks­nis, pra­lo­bęs iš ūkio, svei­ka­tos, kul­tū­ros, ki­tų „re­for­muo­tų“ sis­te­mų.  Li­ko tik pas­ku­ti­nis bas­tio­nas – švie­ti­mo ir moks­lo sis­te­ma, ku­rio­je svar­biau­siu ele­men­tu tam­pa aukš­tų­jų mo­kyk­lų tur­tas. Žmo­nės, ku­rie nu­si­tai­kę į šį tur­tą, jau tu­ri uni­ver­si­te­tų pa­sta­tų pla­nus, ir jiems tik rei­kia įpirš­ti vi­suo­me­nei min­tį, kad uni­ver­si­te­tus ga­li­ma val­dy­ti „ra­cio­na­liau“.

Ne­abe­jo­ju. Bet ko­dėl pa­sta­tų iš­par­da­vi­mą taip įžū­liai rei­kia sie­ti su stu­di­jų ko­ky­be? Ki­ta ver­tus, vos tik Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tas ra­do bū­dą, kaip pa­ge­rin­ti au­di­to­ri­nio dar­bo są­ly­gas, įsi­ki­šo po­li­ti­kai, kal­tin­da­mi ne­va ne­tei­sin­gais san­do­riais. Ma­nau, įsi­ki­šo šėl­da­mi iš pyk­čio, nes Uni­ver­si­te­tas pa­ro­dė pats ga­lįs tvar­ky­tis. Juk yra po­li­ti­kų, ku­rie, iš­sky­rus be­pro­tiš­ką tiks­lą tur­tė­ti, net vals­ty­bės sie­nų ne­ma­to. Bi­jau to­kios re­for­mos, kai ban­do­ma įti­kin­ti, jog uni­ver­si­te­to val­dy­to­jas, tar­ki­me, pa­skir­tas Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro, bus ga­bes­nis už mū­sų pa­čių ben­druo­me­nės iš­rink­tą rek­to­rių!

O da­bar pa­ly­gin­ki­me, ar svei­ka­tos sis­te­ma, „re­for­muo­ta“ ir to­bu­lin­ta, už­tik­ri­na pa­slau­gų ko­ky­bę? Iš­ei­tų, su­ma­žė­jus gy­dy­to­jų kie­kiui ra­jo­nuo­se, o Vil­niu­je be­veik vi­sas li­go­ni­nes pri­myg­ti­nai ke­liant į San­ta­riš­kes, sis­te­ma „ge­rė­ja“. Bi­jau ir to­kios, ku­ri grin­džia­ma tvar­ky­ti tik tai, kas jau yra: jung­ti aukš­tą­sias mo­kyk­las, kli­juo­ti prie jų moks­lo ins­ti­tu­tus, tar­si da­bar kas truk­do ben­dra­dar­biau­ti. Aukš­tuo­ju moks­lu rei­kė­tų rū­pin­tis pa­gal tai, kaip jis yra su­dė­tas da­bar: iš kryp­čių, iš sri­čių, iš pro­gra­mų.

Ne­ga­li­ma ma­ny­ti, kad aukš­to­jo moks­lo sis­te­ma ga­li bū­ti at­plė­šia­ma nuo vi­sos vals­ty­bės ar švie­ti­mo sis­te­mos san­da­ros ir pa­keis­ta. Juk uni­ver­si­te­tai UŽTIK­RI­NA iš­si­la­vi­ni­mą žmo­gui, bet ar jiems su­tei­kia­ma tei­sė už tai at­sa­ky­ti? Jei­gu uni­ver­si­te­tai tu­rė­tų daug tei­sių – tu­rė­tų di­de­lę – tarp­tau­ti­nę at­sa­ko­my­bę. Tuo tar­pu jei Vy­riau­sy­bė no­ri vie­nu spren­di­mu tai­ky­ti vie­no­dą rei­ka­la­vi­mą aukš­to­sioms mo­kyk­loms, bet nežino, nė­ra tik­ra, ar bus jis „vie­no­dai“ įgy­ven­din­tas, tai ta­da te­gu pri­si­i­ma dau­giau at­sa­ko­my­bės už stu­di­jų ko­ky­bę. Ši­taip bu­vo val­do­ma So­vie­tų Są­jun­go­je.

O ko­dėl val­džia ne­ga­li pa­teik­ti sa­vo „ga­lu­ti­nio“ spren­di­mo? Ji jo ne­tu­ri – ir gal tai ge­rai, nes spren­di­mui su­kur­ti, pri­im­ti ir įgy­ven­din­ti rei­kia ryž­to. Bet val­džia tu­ri daug ma­žų spren­di­mu­kų, ir kar­tas nuo kar­to juos skel­bia. Po tų spren­di­mu­kų siek­ti stu­di­jų ko­ky­bės ir ras­ti ra­cio­na­lų stu­di­jų fi­nan­sa­vi­mo spren­di­mą bus dar keb­liau.

Ką ma­no­te apie stu­den­tų or­ga­ni­zuo­ja­mus pi­ke­tus (te­at­ra­liš­kas ei­se­nas su lai­do­tu­vių vai­ni­kais)?

Man pa­tin­ka, kai jau­nas žmo­gus yra maiš­tin­gas, taip tu­ri bū­ti. Stu­den­tas bręs­ta kaip in­te­lek­tu­a­las. Jam ne­pa­tin­ka su­sta­ba­rė­ję da­ly­kai, jis ieš­ko di­na­miš­kų, ge­rų spren­di­mų, jis pui­kiai ži­no, kad at­ei­ty­je tu­rė­si­ąs pri­tai­ky­ti sa­vo ži­nias. So­cia­li­nės pa­žan­gos kai­ta – jo pri­ori­te­tas. Ar ne­su­kly­dau? Stu­den­tų ne­pa­si­ten­ki­ni­mas da­bar iš­reiš­kia­mas bar­ba­riš­kai. Kaip ir ki­to­se sri­ty­se, taip ir čia for­muo­ja­ma ne­pi­lie­tiš­ka po­zi­ci­ja: aš čia ir Lie­tu­va šalia.

Tuos ma­žy­čius spek­tak­lius rei­kia ver­tin­ti mū­sų ne­mo­kė­ji­mo val­dy­ti vals­ty­bę kon­teks­te, ta­da pa­ma­ty­si­me, kad tie spek­tak­liu­kai-pi­ke­tai yra blo­gos ko­mu­ni­ka­ci­jos vi­suo­me­nė­je pa­vyz­dys. Kai ku­rie po­li­ti­kai tais spek­tak­liais ge­ba pa­si­nau­do­ti – ma­nau, ne pa­tys są­ži­nin­giau­si. Net nu­ste­bau, kaip stu­den­tų va­di­na­mie­ji ly­de­riai ve­ria po­li­ti­ne pras­me tik­ros vi­du­ti­ny­bės du­ris. Ne­svar­bu, kad tos du­rys la­bai pla­čios, aukš­tos, bet vei­kė­jas už jų pats ne­trun­ka su­si­kom­pro­mi­tuo­ti. Ma­niau, kad jau­nas žmo­gus pa­jė­gus įver­tin­ti po­li­ti­kos pa­sau­ly­je as­me­ny­bes – bent jau taip bu­vo XVI­II a. – XIX am­žiaus pra­džios, net­gi XX a. 3-4 de­šimt­me­čio Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų is­to­ri­jo­je. De­ja! O ką jau kal­bė­ti apie įsi­bro­vi­mą į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą ir ban­dy­mą blo­kuo­ti pa­sta­tą.

No­ri­te XXI am­žiu­je „co­py-pas­te“ bū­du kar­to­ti 1968-ųjų Pa­ry­žių? Va­di­nas, šiuo­lai­ki­niam stu­den­tui vir­tu­a­lios ko­mu­ni­ka­ci­jos ga­li­my­bė in­te­lek­to ne­iš­plė­tė, toks stu­den­tas yra tik chu­li­ga­nas, jam tech­no­lo­gi­jos yra skir­tos tik „go­og­lin­ti“ pa­gal siau­rą už­klau­są re­fe­ra­tui, jis pri­me­ta ki­tai vi­suo­me­nės da­liai klai­din­gą stu­den­to įvaiz­dį. Ir ta­da nie­ko ben­dra su to­kiais „maiš­ti­nin­kais“ tu­rė­ti ne­si­no­ri. Tai­gi švie­ti­mo re­for­ma, kaip pro­jek­tas, skaid­ri, aiški ir dis­ku­tuo­ti­na kol kas dar ne­eg­zis­tuo­ja. Iš pra­džių vi­suo­me­nei me­ta­mas vie­noks tei­gi­nys, po pi­ke­to – ki­toks, tuo­met stu­den­tų pi­ke­tai yra vie­nų po­li­ti­kų puo­li­mo prie­mo­nė prieš ki­tus. Ne­rim­ta. Kai esi tik­ras tuo, ką da­rai, tu­ri stu­bu­rą, to­kie maiš­tai ne­iš­gąs­dins. Bet val­džia nė­ra tik­ra. To­dėl aš abe­jo­ju, ar iš tie­sų re­for­ma yra ap­gal­vo­ta.

Kaip elg­tu­mė­tės, ko­kios tak­ti­kos lai­ky­tu­mė­tės re­for­mos at­žvil­giu, jei pats šian­dien bū­tu­mė­te stu­den­tas?

Mū­sų po­stso­vie­ti­nė­je erd­vė­je la­bai re­tai va­do­vau­ja­ma­si ty­ri­mais ir nuo­sek­liais spren­di­mais. Da­bar rei­kia ma­žiau to­kių spek­tak­lių kaip stu­den­tų pi­ke­tai – mažumos pi­ke­tai. Tie­sa, jei­gu su stu­den­tais bū­tų tin­ka­ma ko­mu­ni­ka­ci­ja, var­gu, ar dau­gu­ma jų bū­tų to­kie pa­sy­vūs kaip da­bar. Juk tik­ra or­ga­ni­za­ci­ja sa­vo tiks­lų sie­kia ne vai­di­ni­mais. Aš, pa­vyz­džiui, stu­den­tų vie­to­je kal­bė­čiau apie kon­kre­čią stu­di­jų pro­gra­mą kon­kre­čio­je aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je.

O spek­tak­liai tur­būt skir­ti vi­suo­me­nei – kad mes vi­si vi­siškai nu­si­vil­tu­me Lie­tu­va? Sa­vo Lie­tu­va. No­rė­čiau, kad at­ei­ty­je bū­tų įgy­ven­din­ta la­bai nuo­sek­li, aiš­ki re­for­ma, ku­ri tu­rė­tų kon­kre­tų tu­ri­nį. Stu­den­tams pa­tar­čiau tu­rė­ti dau­giau po­li­ti­nės iš­min­ties ir so­cia­li­nės sa­vi­vo­kos, bū­ti san­tū­res­niems pa­si­ren­kant dia­lo­gui po­li­ti­kus.

Rug­sė­jį stu­den­tai, ku­rių vi­dur­kis yra 8 ir aukš­tes­nis, ne­mo­kės už stu­di­jas. In­for­ma­ti­kai sa­ko, kad 8 ar 9 jiems yra sun­kiai gau­na­mas ba­las. O žur­na­lis­tai tei­gia, kad 8 ar 9 gau­ti – ne taip jau ir sun­ku. Ar Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­te ko­kiu nors lyg­me­niu svars­ty­ti ver­ti­ni­mo sis­te­mos pa­kei­ti­mai? Ar Jūs, kaip dės­ty­to­jas, kei­si­te sa­vo stu­den­tų dar­bų ver­ti­ni­mo sis­te­mą?

Ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai tik­rai sie­ti­ni su stu­di­jų ko­ky­be. Ta­čiau šiuo at­ve­ju „aš­tuo­ni“ yra to­kio po­li­ti­nio spren­di­mu­ko pa­sek­mė, kai pa­žy­mys yra su­sie­tas su pi­ni­gais. Ar­gi vi­so­je vals­ty­bė­je ga­li­ma iš­skir­ti šį ba­lą kaip pa­kan­ka­mą?

Da­bar ši nuo­sta­ta plis kaip ba­ci­la vi­suo­se lyg­me­ny­se – net ten, kur ne­su­si­ję su moks­lu, bet bū­ti­nai su ver­ti­ni­mu. „Aštun­tu­ko“ fi­nan­sa­vi­mas bus is­to­riškai juo­kin­gas. Ra­cio­na­lio­je tik­ro­vė­je pa­ti aukš­to­ji mo­kyk­la tu­rė­tų su­for­mu­luo­ti kri­te­ri­jus, kad jie su­da­ry­tų sis­te­mą. Aš ne­ga­liu keis­ti iš prin­ci­po ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jų kaip da­ly­ko dės­ty­to­jas, man ne­tu­ri bū­ti svar­bu, ar aštuo­ne­tas da­bar yra dvi­gu­ba kil­pa fa­kul­te­tui. Va­di­nas, pro­ble­mą, jei­gu ji bus, tu­rės spręs­ti Fa­kul­te­to ta­ry­ba ir de­ka­nas, bet ne­no­rė­čiau, kad jie man, dės­ty­to­jui, pa­tar­tų ne­pa­ra­šy­ti „per daug“ aš­tun­tu­kų. Aš jiems ta­da pa­tar­siu kel­ti maiš­tą.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos