Žinia apie socialinių mokslų daktarės, Tarptautinės muziejų tarybos ICOM narės Nastazijos Keršytės mirtį yra pernelyg netikėta: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto kolegos prisimena susitikę docentę prieš dieną ar dvi – aptarę mokslininkės rūpestį dėl naujos knygos maketo, doktorantų studijas. Tarptautinę muziejų dieną gavome žinią apie Nastazijos mirtį.
N. Keršytė (g. 1948-09-22) mokslininkės ir pedagogės darbą Komunikacijos fakultete pradėjo 1996 m. Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto vyresniąja asistente, apgynusi disertaciją „Lietuvos muziejininkystės raida 1918–1940 metais” (1994 m.).
Baigusi Vilniaus valstybinį universitetą, 1973 – 1989 m. dirbo Vilniaus rašytojų muziejuje ir visą gyvenimą skyrė muziejų istorijos ir vadybos klausimams tyrinėti, ekspozicijoms rengti – pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio muziejuje Tolminkiemyje, Adomo Mickevičiaus – Vilniaus universiteto muziejuje A. Mickevičiaus namuose.
N. Keršytė nuosekliai ir itin noriai dalijosi žiniomis su pirmosios ir antrosios pakopos studentais; jos didelis nuopelnas yra muziejininkystės magistrantūros ir doktorantūros studijų organizavimas: buvo Muziejininkystės magistrantūros studijų programos vadove (2010 m. įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministro padėka už šios programos sukūrimą); vėliau, 2008–2014 metais – Paveldo informacijos ir komunikacijos magistrantūros studijų programos komiteto narė.
2012 m. entuziastingai parėmė Komunikacijos fakulteto dekano iniciatyvą atkurti Vilniaus universitete Muzeologijos katedrą, tapo jos darbuotoja. Šioje veikloje pravertė N. Keršytės žinios iš stažuotės Marselio muziejų direkcijoje (Prancūzijoje), jos glaudus ryšys su muziejais.
N. Keršytė paskelbė daug mokslo darbų, kurie išplėtė žinias apie Lietuvos muziejininkystę, tarp jų žinomiausi yra: monografija „Lietuvos muziejai iki 1940 metų: Lietuvos muziejų raida XVI – XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje“, straipsniai apie nacionalinį tapatumą ir nacionalinių muziejų situaciją, Vilniaus senienų muziejaus vertybių susigrąžinimo iš Rusijos problemas, muziejų ir kultūros paveldo globos strategiją. 2012 – 2014 m. docentė vadovavo LMT projektui „Lietuvos muziejininkystės raida 1752 – 2012“.
Buvo Vilniaus universiteto serijinio leidinio Acta Museologica Lituanica redaktorių kolegijos narė.
Yra suformulavusi pasiūlymus pataisoms Lietuvos Respublikos Dokumentų ir archyvų, Mokslo ir studijų, Aukštojo mokslo įstatymams dėl teisinių prielaidų mokslo ir studijų institutuose įsteigti specializuotus archyvus.
Kolegei Nastazijai buvo būdingas kritiškas požiūris į tyrimų objektą, ji buvo šmaikščiai savikritiška, kartu energinga, dėmesinga pašnekovams.
Tai – Asmenybė, jautri Lietuvos muziejininkystės problemoms, ieškojusi vidurio tarp muzeologijos ir muziejų praktikos, tarp jų vakar ir šiandien.
SUDIE, Ponia Nastazija.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas,
2016-05-18
PRANEŠIMAS APIE LAIDOTUVES
Atsisveikinimas – 2016-05-20, Laidojimo rūmuose „Ritualas“ (Vilniuje, Olandų g. 22, salė 3),
9.00 – 14.00 val.
Nastazija mėgo kalbėti.... Ir kalbėdavomės apie viską...
Daugiausia – apie muzeologiją. Juk Nastazijos disertacija buvo pirmoji muzeologinės tematikos disertacija Lietuvoje. Be jos indėlio, ilgamečio darbo tikrai neturėtume nei muzeologijos mokslo, nei muziejininkystės studijų Vilniaus universitete. „Pliauškalai ta muzeologija“,– juokdavosi Nastazija. „Nekalbėkite taip Muzeologijos katedroje“,– juokaudamas sudrausdavau. „Man, tokiai senolei, galima“,– atitardavo....
Dažnai kalbėdavomės apie studentus: darbštesnius ir tingius, gabius ir menkiau pasirengusius studijoms. Bakalaurus, magistrantus, doktorantus. Kartais pagalvodavau, kad Nastazija myli savo doktorantus tarsi vaikus. Džiaugiasi jų moksline ir asmenine sėkme, pergyvena dėl profesinių ir gyvenimiškų nesėkmių. „Neparašys jis tos disertacijos“, – sakydavo nusivylusi. „Juk protingas ir darbštus vyras, tikrai parašys“, – prieštaraudavau. Jos vadovauti doktorantai rašydavo ir parašydavo...
Paskutiniuoju metu daug kalbėdavomės apie Nastazijos monografiją: jau parengtą, bet dar neišleistą, vis redaguojamą. „Dėkite, gi tašką, Nastazija“, – stengiuosi patarti. „Negaliu, juk dar tiek daug negerai...“ ir pradėdavome diskutuoti apie vienus ar kitus monografijoje aprašomus dalykus, iliustracijas, knygos formatą, spalvas ir viršelį...
Taip pat ir apie šeimas. „Nastazija, paleiskite savo sūnų, juk jis – suaugęs vyras“ – juokaudavau. „Negaliu, aš juk mama, ar ne“, – reikšmingai nutęsdavo paskutinį skiemenį ji.
Ir apie ateities planus bei idėjas, kurių Nastazija turėjo kur kas daugiau nei laiko joms įgyvendinti. Vos užvakar derinome projektą Lietuvos mokslo tarybai...
Šiandien, pakeliui į darbą, sužinojau, kad Nastazijos mūsų tarpe nebėra...
Buvo 2016 metų gegužės 18 diena, Tarptautinė muziejų diena...
Pagarbiai
prof. dr. Rimvydas Laužikas,
KF Muzeologijos katedros vedėjas