Susisiekite su mumis per Skype! Informacija apie Komunikacijos fakultetą Vikipedijoje Komunikacijos fakultetas Twitter anglų kalba KF video reportažai Komunikacijos fakultetas Facebook tinkle
English version
    KOMUNIKACIJOS  FAKULTETAS
    TitulinisMokslo komunikacijaIstorijaPaveldo komunikacijaMokslo leidiniaiPolitinė komunikacija

    VU Komunikacijos fakultetas

    VU Ko­mu­ni­ka­ci­jos Fa­kul­te­to de­ka­nas: „Re­for­ma tarp spren­di­mu­kų ir be stu­bu­ro“

    Žurnalas „Indigo“
    2008 m. gruodžio mėn.

    2003 m. pra­si­dė­jo pa­sa­ka be ga­lo, ku­ri va­di­na­ma „Aukš­to­jo moks­lo re­for­ma“. Jau pen­ke­rius me­tus ieš­ko­mas ide­a­lus va­rian­tas – re­for­ma, ku­ri ten­kin­tų stu­den­tus, uni­ver­si­te­tų dės­ty­to­jus ir va­do­vus bei vi­są vi­suo­me­nę. Šie­met Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ras Al­gir­das Mon­ke­vi­čius pa­tei­kė Aukš­to­jo moks­lo įsta­ty­mo pa­tai­sų pro­jek­tą, ku­rio svars­ty­mas ati­dė­tas iki ru­dens, be to, pa­si­ra­šė su stu­den­tais „ke­ti­ni­mų pro­to­ko­lą“, kad ga­lė­tų Vy­riau­sy­bė­je pa­pra­šy­ti pi­ni­gų ir at­leis­ti stu­den­tus nuo įmo­kų.

    Tik įdo­mu, ar ru­de­nį įsta­ty­mus bus pri­im­tas ir kiek kar­tų re­for­ma dar bus „re­for­muo­ja­ma“. Dau­ge­lis tu­ri sa­vą to­bu­lo aukš­to­jo moks­lo vi­zi­ją - VU Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­to de­ka­nas dr. An­drius Vaiš­nys kal­ba apie sa­vą­ją.

    Dis­ku­si­jo­se apie aukš­to­jo moks­lo re­for­mą be­ne dau­giau­sia gin­či­ja­ma­si dėl stu­di­jų ko­ky­bės. Ko rei­kia, kad stu­di­jas ga­lė­tu­me va­din­ti ko­ky­biš­ko­mis?

    Kol kas gir­džiu šne­kas, skai­tau ra­ši­nė­lius, ko­men­ta­rus apie aukš­to­jo moks­lo re­for­mą – pa­na­šu į varžybas, kaip ge­riau pa­si­ro­dy­ti stu­den­tų ben­druo­me­nei, po­li­tiš­kai įtik­ti. Iš­sky­rus in­for­ma­ci­ją apie pro­jek­tus, ren­gia­mus iš ES struk­tū­ri­nių fon­dų, vien­ti­sos vi­zi­jos, su tvir­tu „po­li­ti­niu“ stu­bu­ru, ne­ži­nau. Kur yra ta re­for­ma iš tik­rų­jų ir ko­kia jos es­mė, tiks­lai ir už­da­vi­niai? Gin­čai dėl įmo­kų ­– tai vaiz­duo­ja­mo­sios, ne­gi­lu­mi­nės po­li­ti­kos pa­sek­mė, kai „stu­di­jų ko­ky­bė“ ta­po šū­kiu trum­pa­lai­kiams veiks­mams pa­tei­sin­ti. Stu­di­jų ko­ky­be tu­ri įsi­ti­kin­ti stu­den­tas ir stu­di­jų eks­per­tas.

    Api­ben­dri­nan­tys vi­so Lie­tu­vos aukš­to­jo moks­lo stu­di­jų ver­ti­ni­mai, per­sunk­ti pa­nie­kos, ne­ga­li ir ne­tu­ri bū­ti pri­ima­mi rim­tai. Stu­den­tai, da­ly­vau­jan­tys po­li­ti­ko­je, taip pat pa­ver­čia stu­di­jų ko­ky­bės są­vo­ką prie­mo­ne sa­vo ak­ci­joms pa­tei­sin­ti, ir tiek. Pir­miau­sia rei­kia su­vok­ti, kas yra ta ko­ky­bė, nes ji ne­sie­ja­ma vien tik su pi­ni­gais. Juk mo­ty­vuo­tas pre­ten­den­tas iš tik­rų­jų sto­ja į pro­gra­mą, nors ma­no­me, kad jis pa­si­rin­ko uni­ver­si­te­tą. Ką jis ži­no apie pro­gra­mą ir ko­dėl ją ren­ka­si?

    Tos pa­čios aukš­to­sios mo­kyk­los stu­di­jų ko­ky­bės sam­pra­ta ir už­tik­ri­ni­mo są­ly­gos skir­tin­guo­se fa­kul­te­tuo­se, skir­tin­go­se stu­di­jų pro­gra­mo­se ga­li, de­ja, skir­tis. Ko­ky­bės rei­ka­lau­jan­tie­ji tu­rė­tų no­rė­ti, kad jiems se­mest­ro me­tu bū­tų pa­tei­kia­mos ži­nios įvai­riais bū­dais, ir kad ge­bė­tų daug lai­ko skir­ti sa­va­ran­kiš­kam dar­bui. Kas ma­ne įti­kins, kad apie pas­ta­rą­ją są­ly­gą stu­den­tų ly­de­riai pa­lan­kiai kal­ba, ar ap­skri­tai kal­ba? O juk tai tu­rė­tų bū­ti su­dė­ti­ne tik­ros re­for­mos da­li­mi: ma­žai pa­skai­tų, kiek dau­giau se­mi­na­rų ir ypač daug sa­va­ran­kiš­ko dar­bo, su­sie­to su kon­sul­ta­ci­jo­mis.  Tuo­met ver­ta pa­skai­čiuo­ti, kiek tai kai­nuo­ja. Yra stu­di­jų pro­gra­mų, ku­rių to­bu­li­ni­mą itin le­mia in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų kai­ta, tai ir­gi rei­kia įskai­čiuo­ti.

    Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to kri­ti­kas ne­su­si­mąs­to, kad šiais lai­kais, kai pa­skai­ta skai­to­ma 35 stu­den­tams, tai ir­gi yra jos ko­ky­bės kri­te­ri­jus. Juk „ra­cio­na­liau“ bū­tų skai­ty­ti 150 stu­den­tų, va­di­nas, rei­kė­tų „re­for­muo­ti“ to­kį mū­sų uni­ver­si­te­tų sa­vi­tu­mą? Ir pa­sa­ky­ki­te po to, ka­da stu­den­tui ge­riau – di­de­lė­je ar ma­žo­je au­di­to­ri­jo­je ben­drau­ti su lek­to­riu­mi, su pro­fe­so­riu­mi, pa­teik­ti klau­si­mą, dis­ku­tuo­ti? Šiuo­lai­kiš­ka pa­skai­ta ir­gi tu­ri tu­rė­ti dia­lo­go for­mą, ne mo­no­lo­gą.

    Ko, Jū­sų nuo­mo­ne, dar trūks­ta stu­di­jų re­for­mai, apie ku­rią daug kal­ba­ma, kad ji tap­tų tik­ra re­for­ma?

    Re­for­mai svar­biau­sia – stu­di­jų pro­gra­mų ver­ti­ni­mas ir tvar­ky­mas ar­ba to­bu­li­ni­mas pa­gal ob­jek­ty­vius kri­te­ri­jus. Rei­kia žvelg­ti kom­pe­ten­tin­gai, ver­ti­nant pro­gra­mas – ar pro­gra­ma ati­tin­ka ne tik Lie­tu­vos rin­ką, bet ir ar yra kon­ku­ren­cin­ga Eu­ro­pos Są­jun­go­je, ar ji yra ir kuo sa­vi­ta na­cio­na­li­nė­je švie­ti­mo sis­te­mo­je, net­gi – ar jos tu­ri­ny­je yra už­ko­duo­tos hu­ma­nis­ti­nės ver­ty­bės. Rei­kia ver­tin­ti ne uni­ver­si­te­tus. Jau nie­ko ne­pa­da­ry­si – jų yra daug, vals­ty­bė XX a. taip pa­si­el­gė įsteig­da­ma, va­di­nas, XXI a. įsi­pa­rei­go­jo ir fi­nan­suo­ti. Jei­gu ku­ri stu­di­jų pro­gra­ma ne­tu­ri fi­zi­nių iš­tek­lių – va­di­nas, ir uni­ver­si­te­tas jų ne­tu­ri...

    Tai­gi ver­tė­tų nag­ri­nė­ti stu­di­jų pro­gra­mas – kaip jos ati­tin­ka Lie­tu­vos po­rei­kius, ar pa­grįs­tai pri­ima­ma stu­di­juo­ti. Tai ir bū­tų ty­li, ra­mi, ap­gal­vo­ta, nuo­sek­li stu­di­jų re­for­ma, kad vėl at­ei­ty­je ne­tek­tų gin­čy­tis, jog pa­si­elg­ta ne­pa­ma­tuo­tai. O Lie­tu­vos po­li­ti­niai spren­di­mai re­tai bū­na grin­džia­mi „ma­ta­vi­mais“. An­tai vie­nam vie­no Sei­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kui ga­lė­jo at­ro­dy­ti, kad rei­kia dau­giau žur­na­lis­ti­kos mo­kyk­lų, ir jų at­si­ran­da. Bet pra­bė­ga 12 me­tų, o vis tiek pa­grin­di­nių – ba­ka­lau­ro stu­di­jų ly­giu kon­ku­ren­ci­jos ne­jun­ta­me, jos nė­ra. Tai­gi vals­ty­bės pa­rei­gū­nai tu­ri la­bai ge­rai žino­ti, ko­kios, ko­dėl  stu­di­jų pro­gra­mos yra ir bus rei­ka­lin­gos. Ant­ro­ji aukš­to­jo moks­lo val­dy­mo pu­sė – sub­jek­ty­vu­mo pro­ble­ma.

    Ver­tin­ti stu­di­jų pro­gra­mas tu­rė­tų ne­su­si­ję su „sa­vo“ aukš­tą­ja mo­kyk­la eks­per­tai, ne­tu­rin­tys in­te­re­sų. Tre­čia są­ly­ga – po­li­ti­kos są­ži­nin­gu­mas, t.y. fi­nan­si­nis skaid­ru­mas. Vals­ty­bė tu­rė­tų pil­nai fi­nan­suo­ti tiek stu­di­jų vie­tų, kiek už­sa­ko. Be to, rei­ka­lin­gos (ne­bū­ti­nai la­bai pa­klau­sios) pro­gra­mos tu­ri bū­ti pil­nai vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mos ir iš­skir­tos kaip pri­ori­te­ti­nės per tam tik­rą lai­ko­tar­pį. „Pa­klau­su­mo“ kri­te­ri­jus to­kiu at­ve­ju yra ne­pa­grin­di­nis.

    Dau­giau­siai gin­čų su­kė­lė stu­di­jų fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mas. Ar įma­no­ma jį bū­tų iš­spręs­ti taip, kad vi­si lik­tų pa­ten­kin­ti?

    Vi­si ne­ga­li bū­ti bai­gę uni­ver­si­te­tų – ta­da rei­kė­tų įkur­ti aka­de­mi­jas dar ki­tos pa­ko­pos stu­di­joms. Kad ir koks bū­tų spren­di­mas dėl stu­di­jų fi­nan­sa­vi­mo, vi­suo­met at­si­ras ne­pa­ten­kin­tų, ku­rie no­rė­tų vi­sai ne­mo­kė­ti. Jiems ir vals­ty­bės pa­sas – for­ma­lus do­ku­men­tas, pa­vyz­džiui, Ru­si­jos vi­zai gau­ti. Net kre­di­to ėmi­mo at­ve­ju – at­si­ras ir tik­rai yra ne­no­rin­čių įsi­pa­rei­go­ti vals­ty­bei. Juk da­bar daug jau­ni­mo no­ri iš­vyk­ti į už­sie­nį, tad to­kie fi­nan­si­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai var­žy­tų, tie­sa? Grei­tai gau­ti di­plo­mą, iš­vyk­ti ir dar at­si­grę­žus tėkš­ti pluoš­te­lį ko­men­ta­rų apie „blo­gą“ Lie­tu­vą – tai pa­ste­bi­mas jau­niau­sių Lie­tu­vos pi­lie­čių el­ge­sys.

    Ma­nau, yra pro­gra­mų, ku­rios tu­rė­tų bū­ti už­da­ry­tos, ki­tos – pil­nai fi­nan­suo­ja­mos. Yra pa­kan­ka­mai ge­rų aukš­tų­jų mo­kyk­lų, bet įver­ti­nus stu­di­jų pro­gra­mas, at­si­ver­tų at­sa­ky­mas – kaž­ku­ri ge­riau­sia. Bė­da, kad stu­den­tams daž­nai trūks­ta stip­rios mo­ty­va­ci­jos; nežino­da­mi, ko no­ri iš dir­ban­čio su jais moks­li­nin­ko, jie for­mu­luo­ja prie­kaištus ka­ted­rai, dės­ty­to­jams, pas­kui net vi­sai Lie­tu­vai, užuot pir­miau­sia iš­kė­lę juos sau. Jei gau­ni ne­mo­ka­mą moks­lą (už ku­rį mo­kė­da­mi mo­kes­čius vals­ty­bei su­mo­ka tau­tie­čiai), o vė­liau iš­ke­liau­ji iš Lie­tu­vos, tai kas at­si­tin­ka? Vals­ty­bė­je trūks­ta spe­cia­lis­tų. Va­di­na­si, ji blo­gai tvar­ko­ma – iš čia ir ky­la pro­ble­mos ir dėl moks­lo fi­nan­sa­vi­mo, ne tik dėl stu­di­jų. Bent jau po stu­di­jų jau­ni žmo­nės, iš Lie­tu­vos mo­kes­čių mo­kė­to­jų įgi­ję di­plo­mą, tu­rė­tų dirb­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos ri­bo­se, ne to­liau.

    Ko­dėl taip il­gai val­džia ne­ga­li pa­teik­ti sa­vo ga­lu­ti­nio spren­di­mo?

    Val­džia vi­sa­da no­ri pa­tik­ti, ir ypač jau­niems žmo­nėms. Kai no­ri pa­tik­ti per pir­mą­sias mi­nu­tes, pa­ma­tuo­toms įžval­goms nei lai­ko, nei no­ro ne­bė­ra. Jei­gu val­džia pa­skel­bia apie stu­di­jų įmo­kų są­ly­gas ir, vos pa­kri­ti­kuo­ta, spė­ja po die­nos ki­tos at­šauk­ti sa­vo su­ma­ny­mą, va­di­nas, ji ne kie­ta, šiaip – iš­rink­ta jū­sų tė­vų, ir tiek. Kaip ga­li­ma, ste­bint to­kius įvy­kius, ma­ny­ti, kad ši­to­je Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­je biu­dže­tas for­muo­ja­mas pa­ma­tuo­tai ir skel­bia­mai pa­grįs­ti siū­ly­mai? Va­di­nas, po­li­ti­kos ly­de­riams vi­zi­jų trūks­ta, jiems yra svar­bios te­le­vi­zi­jos.

    O per TV di­de­lės re­for­mos ne­at­lik­si, tik spek­tak­lius. Da­bar for­muo­ja­si „krau­ge­riškas“ so­cia­li­nis sluoks­nis, pra­lo­bęs iš ūkio, svei­ka­tos, kul­tū­ros, ki­tų „re­for­muo­tų“ sis­te­mų.  Li­ko tik pas­ku­ti­nis bas­tio­nas – švie­ti­mo ir moks­lo sis­te­ma, ku­rio­je svar­biau­siu ele­men­tu tam­pa aukš­tų­jų mo­kyk­lų tur­tas. Žmo­nės, ku­rie nu­si­tai­kę į šį tur­tą, jau tu­ri uni­ver­si­te­tų pa­sta­tų pla­nus, ir jiems tik rei­kia įpirš­ti vi­suo­me­nei min­tį, kad uni­ver­si­te­tus ga­li­ma val­dy­ti „ra­cio­na­liau“.

    Ne­abe­jo­ju. Bet ko­dėl pa­sta­tų iš­par­da­vi­mą taip įžū­liai rei­kia sie­ti su stu­di­jų ko­ky­be? Ki­ta ver­tus, vos tik Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tas ra­do bū­dą, kaip pa­ge­rin­ti au­di­to­ri­nio dar­bo są­ly­gas, įsi­ki­šo po­li­ti­kai, kal­tin­da­mi ne­va ne­tei­sin­gais san­do­riais. Ma­nau, įsi­ki­šo šėl­da­mi iš pyk­čio, nes Uni­ver­si­te­tas pa­ro­dė pats ga­lįs tvar­ky­tis. Juk yra po­li­ti­kų, ku­rie, iš­sky­rus be­pro­tiš­ką tiks­lą tur­tė­ti, net vals­ty­bės sie­nų ne­ma­to. Bi­jau to­kios re­for­mos, kai ban­do­ma įti­kin­ti, jog uni­ver­si­te­to val­dy­to­jas, tar­ki­me, pa­skir­tas Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro, bus ga­bes­nis už mū­sų pa­čių ben­druo­me­nės iš­rink­tą rek­to­rių!

    O da­bar pa­ly­gin­ki­me, ar svei­ka­tos sis­te­ma, „re­for­muo­ta“ ir to­bu­lin­ta, už­tik­ri­na pa­slau­gų ko­ky­bę? Iš­ei­tų, su­ma­žė­jus gy­dy­to­jų kie­kiui ra­jo­nuo­se, o Vil­niu­je be­veik vi­sas li­go­ni­nes pri­myg­ti­nai ke­liant į San­ta­riš­kes, sis­te­ma „ge­rė­ja“. Bi­jau ir to­kios, ku­ri grin­džia­ma tvar­ky­ti tik tai, kas jau yra: jung­ti aukš­tą­sias mo­kyk­las, kli­juo­ti prie jų moks­lo ins­ti­tu­tus, tar­si da­bar kas truk­do ben­dra­dar­biau­ti. Aukš­tuo­ju moks­lu rei­kė­tų rū­pin­tis pa­gal tai, kaip jis yra su­dė­tas da­bar: iš kryp­čių, iš sri­čių, iš pro­gra­mų.

    Ne­ga­li­ma ma­ny­ti, kad aukš­to­jo moks­lo sis­te­ma ga­li bū­ti at­plė­šia­ma nuo vi­sos vals­ty­bės ar švie­ti­mo sis­te­mos san­da­ros ir pa­keis­ta. Juk uni­ver­si­te­tai UŽTIK­RI­NA iš­si­la­vi­ni­mą žmo­gui, bet ar jiems su­tei­kia­ma tei­sė už tai at­sa­ky­ti? Jei­gu uni­ver­si­te­tai tu­rė­tų daug tei­sių – tu­rė­tų di­de­lę – tarp­tau­ti­nę at­sa­ko­my­bę. Tuo tar­pu jei Vy­riau­sy­bė no­ri vie­nu spren­di­mu tai­ky­ti vie­no­dą rei­ka­la­vi­mą aukš­to­sioms mo­kyk­loms, bet nežino, nė­ra tik­ra, ar bus jis „vie­no­dai“ įgy­ven­din­tas, tai ta­da te­gu pri­si­i­ma dau­giau at­sa­ko­my­bės už stu­di­jų ko­ky­bę. Ši­taip bu­vo val­do­ma So­vie­tų Są­jun­go­je.

    O ko­dėl val­džia ne­ga­li pa­teik­ti sa­vo „ga­lu­ti­nio“ spren­di­mo? Ji jo ne­tu­ri – ir gal tai ge­rai, nes spren­di­mui su­kur­ti, pri­im­ti ir įgy­ven­din­ti rei­kia ryž­to. Bet val­džia tu­ri daug ma­žų spren­di­mu­kų, ir kar­tas nuo kar­to juos skel­bia. Po tų spren­di­mu­kų siek­ti stu­di­jų ko­ky­bės ir ras­ti ra­cio­na­lų stu­di­jų fi­nan­sa­vi­mo spren­di­mą bus dar keb­liau.

    Ką ma­no­te apie stu­den­tų or­ga­ni­zuo­ja­mus pi­ke­tus (te­at­ra­liš­kas ei­se­nas su lai­do­tu­vių vai­ni­kais)?

    Man pa­tin­ka, kai jau­nas žmo­gus yra maiš­tin­gas, taip tu­ri bū­ti. Stu­den­tas bręs­ta kaip in­te­lek­tu­a­las. Jam ne­pa­tin­ka su­sta­ba­rė­ję da­ly­kai, jis ieš­ko di­na­miš­kų, ge­rų spren­di­mų, jis pui­kiai ži­no, kad at­ei­ty­je tu­rė­si­ąs pri­tai­ky­ti sa­vo ži­nias. So­cia­li­nės pa­žan­gos kai­ta – jo pri­ori­te­tas. Ar ne­su­kly­dau? Stu­den­tų ne­pa­si­ten­ki­ni­mas da­bar iš­reiš­kia­mas bar­ba­riš­kai. Kaip ir ki­to­se sri­ty­se, taip ir čia for­muo­ja­ma ne­pi­lie­tiš­ka po­zi­ci­ja: aš čia ir Lie­tu­va šalia.

    Tuos ma­žy­čius spek­tak­lius rei­kia ver­tin­ti mū­sų ne­mo­kė­ji­mo val­dy­ti vals­ty­bę kon­teks­te, ta­da pa­ma­ty­si­me, kad tie spek­tak­liu­kai-pi­ke­tai yra blo­gos ko­mu­ni­ka­ci­jos vi­suo­me­nė­je pa­vyz­dys. Kai ku­rie po­li­ti­kai tais spek­tak­liais ge­ba pa­si­nau­do­ti – ma­nau, ne pa­tys są­ži­nin­giau­si. Net nu­ste­bau, kaip stu­den­tų va­di­na­mie­ji ly­de­riai ve­ria po­li­ti­ne pras­me tik­ros vi­du­ti­ny­bės du­ris. Ne­svar­bu, kad tos du­rys la­bai pla­čios, aukš­tos, bet vei­kė­jas už jų pats ne­trun­ka su­si­kom­pro­mi­tuo­ti. Ma­niau, kad jau­nas žmo­gus pa­jė­gus įver­tin­ti po­li­ti­kos pa­sau­ly­je as­me­ny­bes – bent jau taip bu­vo XVI­II a. – XIX am­žiaus pra­džios, net­gi XX a. 3-4 de­šimt­me­čio Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų is­to­ri­jo­je. De­ja! O ką jau kal­bė­ti apie įsi­bro­vi­mą į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą ir ban­dy­mą blo­kuo­ti pa­sta­tą.

    No­ri­te XXI am­žiu­je „co­py-pas­te“ bū­du kar­to­ti 1968-ųjų Pa­ry­žių? Va­di­nas, šiuo­lai­ki­niam stu­den­tui vir­tu­a­lios ko­mu­ni­ka­ci­jos ga­li­my­bė in­te­lek­to ne­iš­plė­tė, toks stu­den­tas yra tik chu­li­ga­nas, jam tech­no­lo­gi­jos yra skir­tos tik „go­og­lin­ti“ pa­gal siau­rą už­klau­są re­fe­ra­tui, jis pri­me­ta ki­tai vi­suo­me­nės da­liai klai­din­gą stu­den­to įvaiz­dį. Ir ta­da nie­ko ben­dra su to­kiais „maiš­ti­nin­kais“ tu­rė­ti ne­si­no­ri. Tai­gi švie­ti­mo re­for­ma, kaip pro­jek­tas, skaid­ri, aiški ir dis­ku­tuo­ti­na kol kas dar ne­eg­zis­tuo­ja. Iš pra­džių vi­suo­me­nei me­ta­mas vie­noks tei­gi­nys, po pi­ke­to – ki­toks, tuo­met stu­den­tų pi­ke­tai yra vie­nų po­li­ti­kų puo­li­mo prie­mo­nė prieš ki­tus. Ne­rim­ta. Kai esi tik­ras tuo, ką da­rai, tu­ri stu­bu­rą, to­kie maiš­tai ne­iš­gąs­dins. Bet val­džia nė­ra tik­ra. To­dėl aš abe­jo­ju, ar iš tie­sų re­for­ma yra ap­gal­vo­ta.

    Kaip elg­tu­mė­tės, ko­kios tak­ti­kos lai­ky­tu­mė­tės re­for­mos at­žvil­giu, jei pats šian­dien bū­tu­mė­te stu­den­tas?

    Mū­sų po­stso­vie­ti­nė­je erd­vė­je la­bai re­tai va­do­vau­ja­ma­si ty­ri­mais ir nuo­sek­liais spren­di­mais. Da­bar rei­kia ma­žiau to­kių spek­tak­lių kaip stu­den­tų pi­ke­tai – mažumos pi­ke­tai. Tie­sa, jei­gu su stu­den­tais bū­tų tin­ka­ma ko­mu­ni­ka­ci­ja, var­gu, ar dau­gu­ma jų bū­tų to­kie pa­sy­vūs kaip da­bar. Juk tik­ra or­ga­ni­za­ci­ja sa­vo tiks­lų sie­kia ne vai­di­ni­mais. Aš, pa­vyz­džiui, stu­den­tų vie­to­je kal­bė­čiau apie kon­kre­čią stu­di­jų pro­gra­mą kon­kre­čio­je aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je.

    O spek­tak­liai tur­būt skir­ti vi­suo­me­nei – kad mes vi­si vi­siškai nu­si­vil­tu­me Lie­tu­va? Sa­vo Lie­tu­va. No­rė­čiau, kad at­ei­ty­je bū­tų įgy­ven­din­ta la­bai nuo­sek­li, aiš­ki re­for­ma, ku­ri tu­rė­tų kon­kre­tų tu­ri­nį. Stu­den­tams pa­tar­čiau tu­rė­ti dau­giau po­li­ti­nės iš­min­ties ir so­cia­li­nės sa­vi­vo­kos, bū­ti san­tū­res­niems pa­si­ren­kant dia­lo­gui po­li­ti­kus.

    Rug­sė­jį stu­den­tai, ku­rių vi­dur­kis yra 8 ir aukš­tes­nis, ne­mo­kės už stu­di­jas. In­for­ma­ti­kai sa­ko, kad 8 ar 9 jiems yra sun­kiai gau­na­mas ba­las. O žur­na­lis­tai tei­gia, kad 8 ar 9 gau­ti – ne taip jau ir sun­ku. Ar Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­te ko­kiu nors lyg­me­niu svars­ty­ti ver­ti­ni­mo sis­te­mos pa­kei­ti­mai? Ar Jūs, kaip dės­ty­to­jas, kei­si­te sa­vo stu­den­tų dar­bų ver­ti­ni­mo sis­te­mą?

    Ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai tik­rai sie­ti­ni su stu­di­jų ko­ky­be. Ta­čiau šiuo at­ve­ju „aš­tuo­ni“ yra to­kio po­li­ti­nio spren­di­mu­ko pa­sek­mė, kai pa­žy­mys yra su­sie­tas su pi­ni­gais. Ar­gi vi­so­je vals­ty­bė­je ga­li­ma iš­skir­ti šį ba­lą kaip pa­kan­ka­mą?

    Da­bar ši nuo­sta­ta plis kaip ba­ci­la vi­suo­se lyg­me­ny­se – net ten, kur ne­su­si­ję su moks­lu, bet bū­ti­nai su ver­ti­ni­mu. „Aštun­tu­ko“ fi­nan­sa­vi­mas bus is­to­riškai juo­kin­gas. Ra­cio­na­lio­je tik­ro­vė­je pa­ti aukš­to­ji mo­kyk­la tu­rė­tų su­for­mu­luo­ti kri­te­ri­jus, kad jie su­da­ry­tų sis­te­mą. Aš ne­ga­liu keis­ti iš prin­ci­po ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jų kaip da­ly­ko dės­ty­to­jas, man ne­tu­ri bū­ti svar­bu, ar aštuo­ne­tas da­bar yra dvi­gu­ba kil­pa fa­kul­te­tui. Va­di­nas, pro­ble­mą, jei­gu ji bus, tu­rės spręs­ti Fa­kul­te­to ta­ry­ba ir de­ka­nas, bet ne­no­rė­čiau, kad jie man, dės­ty­to­jui, pa­tar­tų ne­pa­ra­šy­ti „per daug“ aš­tun­tu­kų. Aš jiems ta­da pa­tar­siu kel­ti maiš­tą.