Moletai

Bažnyčių archyvų informacijos sistema

Bijutiškio Šv. Onos bažnyčia

Skirtingi autoriai literatūroje pateikia panašias istorines žinias apie Bijutiškio miestelį, dvarą ir kulto pastatus. Jų santrauka būtų tokia 1478 m. vietos dvarininkė Ona Eirudavičienė pastatė pirmąją bažnyčią ant Altarijos kalnelio; XVII – XVIII a. ji buvo remontuojama; 1789 m. Juozapas Valentinavičius pastatė naują, antrąją, bažnyčią kitoje vietoje, miestelyje; 1868 m. ją caro valdžia uždarė, nugriovė ir jos vietoje pastatė mūrinę cerkvę; 1926 – 1930 m. mūrinė cerkvė buvo nugriauta ir jos vietoje pastatyta dabartinė bažnyčia. Taip pat minima XVIII – XIX a. Bijutiškio dvaro parke buvusi koplyčia. Jau vykdant istorinius tyrimus kilo įtarimų dėl tokio ankstyvo Bijutiškio bažnyčios datavimo ir pirmųjų Bijutiškio bažnyčių lokalizacijos, o archeologiniai žvalgomieji tyrimai tai visiškai patvirtino. Iš tiesų yra išlikusi Bijutiškio dvare (in curia Byuczyszky) rašyta 1478 m. Bijutiškio parapijos bažnyčios fundacija, pagal kurią našlė Ona Eirudavičienė naujai įsteigtos bažnyčios išlaikymui užrašo įvairius turtus. Tačiau keista, kad tokia ankstyva fundacijos data nepatvirtinama jokiuose vėlesniuose Bijutiškio bažnyčios dokumentuose. Be to Bijutiškio bažnyčia neminima nei kaimyninės Dubingių parapijos ankstyvesniuose inventoriuose, nei XVII – XVIII a. Vilniaus vyskupijos statistiniuose aprašymuose. Bijutiškio bažnyčios nemini ir J. Ochmanskis. Dėl šio fakto galime daryti dvi prielaidas: kad 1478 m. fundacija buvo rašyta ne Bijutiškio (Molėtų raj.), o kitame bendravardžiame dvare. Iš tiesų pavyko aptikti tokį dvarą, buvusį dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, maždaug tarp Ašmenos ir Borūnų. Šis dvaras raštuose dar vadinamas Treciaciscki (kituose dokumentuose - Tretjaciszki, Treszczeczenta). Panašiu pavadinimu - Trasečenenta, maždaug toje pat vietoje kaimas yra ir dabar. kad 1478 m. fundacijoje yra padaryta klaida. Iš tikrųjų fundacija yra skirta Dubingių bažnyčiai. Ši prielaida yra labiau įtikinama, nes XVI – XVII a. Teismuose su Radvilomis dėl Dubingių katalikų bažnyčios perdavimo reformatams, buvo remiamasi šia privilegija, kaip Dubingių katalikų bažnyčios buvimo XV a. Įrodymu. Vėlesnis nei 1478 m. Bijutiškio (Molėtų raj.) dvaro paminėjimas buvo aptiktas tik iš 1572 m. (tada Bijutiškio dvarininko Narbuto pavaldiniai pavogė Dubingių klebono galvijus) Kita istorinė problema yra susijusi su pastatais buvusiais ant Altarijos kalnelio. Kaip jau minėta, kaip tik čia daugumas autorių ir visi vietos gyventojai nurodo pirmųjų Bijutiškio bažnyčių buvimo vietą (net kai kada labai konkrečiai). Tačiau ir šiuo atveju galime teigti esant nesusipratimą, kurį verta paaiškinti plačiau. Altarijos kalnelio pavadinimas yra kilęs nuo ten buvusio Altarijos užusienio pavadinimo, o šis yra atsiradęs pagal Dubingių bažnyčios altariją, buvusią ant kalnelio XV – XVII a. Kaip rodo istoriniai tyrimai Dubingių bažnyčia iš viso yra turėjo net 3 altarijas. Pirmoji, funduota 1451 m. Povilo Kareivos, buvo netoli Molėtų parapijos Svobiškių kaimo, taigi mūsų nagrinėjamo klausimo kontekste neaktuali. Antroji, funduota 1478 m. Nekraševičių, buvo šalia Stirno (Styrnovo) ežero ir buvo vadinama Bijutiškio palivarku. Šią altariją Dubingių katalikai prarado reformacijos plitimo metais (Dubingiai – stambus XVI – XVII a. Radvilų globojamų evangelikų – reformatų centras). Trečioji, funduota 1542 m. Pavelo Šimkovičiaus (kai kur minima, kad 1542 m. funduota Barboros ir Kristupo Giedraičių), vadinama Grybiškėmis arba Bijutiškiu, jai priklausė ir Styrnovo (Stirno) ežeras. Ši altarija taip pat buvo prarasta reformacijos metais, bet teismo keliu 1646 m. Dubingių klebono susigrąžinta ir išlikusi iki pat XIX a. Patikslinus dviejų paskutiniųjų altarijų geografinį išsidėstymą ir pastatus pagal Dubingių bažnyčios ir altarijų inventorius paaiškėjo, kad trečiosios altarijos centras buvo Grybiškių kaime ir jos jokiu būdu negalime sieti su Altarijos kalneliu. Taigi, ant Altarijos kalnelio stovėjo antroji Dubingių altarija. Jos istorija būtų tokia: funduota 1478 m.; XVII a. II pus. kažkokiu būdu atiteko Inturkės valstybiniam dvarui, jau kaip Altarijos užusienis. Šis užusienis 1854 m. buvo nupirktas Bijutiškio dvaro savininkų Giedraičių. Užusienis sunyko po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos Respublikos metais. Galima teigti, kad ant Altarijos kalnelio yra buvęs tik palivarkas ir, vėliau, užusienis, o ne bažnyčia. Joks kulto pastatas neminimas nei 1647 m. šios altarijos inventoriuje, nei 1864 m. Bijutiškio dvaro inventoriuje esančiame Altarijos užusienio aprašyme; nepažymėtas jis nei 1862 m. Bijutiškio dvaro žemės plane, nei XX a. pradžios žemėlapiuose. Taigi apibendrindami tai, kas išdėstyta, tvirtai galime teigti, kad ant Altarijos kalno yra buvę tik ūkinės paskirties pastatai – pradžioje bažnytinis palivarkas, kuris žmonių atmintyje susimaišė su įsivaizduojamos pirmosios bažnyčios vieta. Pirmoji Bijutiškio bažnyčia buvo funduota 1791 m. vietinio dvaro savininko Juozapo Valentinavičiaus. Bažnyčios ir klebono išlaikymui jis skyrė 4000 auksinų sumą ir dar 2000 auksinų Bijutiškio altarijos steigimui, kas nebuvo įgyvendinta. Taip pat buvo skirta 59 šimtinės žemės po bažnyčia ir klebono daržams. Bažnyčios statyba Bijutiškyje greičiausiai buvo vien Valentinavičiaus ambicija, nes to meto Bijutiškis tikrai neturėjo jokių galimybių pretenduoti į parapijas. 1820 m. Bijutiškyje tebuvo dvaras (28 gyventojai) ir 4 kampininkų sodybos (viso 26 gyventojai), o 1864 m. minimas dvaras, smuklė, kalvė ir 4 kampininkų namukai. Valentinavičiaus ambicijas liudyja ir pradėtų bažnyčios statybų apimtis – po bažnyčia iš plytų buvo išmūrytas laidojimo rūsys, išmūryti aukšti akmeniniai pamatai, mūriniai laiptai bažnyčios priekyje, mūriniai pilioriai, remiantys chorą, mūrinė zakrastija, bet visa kita (sienos) liko medinės. Tiesa, ir pats pastatas nebuvo labai didelis, tik 20 X 10 uolekčių ploto. Statybų apimtis siaurinti vertė neytin gera Valentinavičių finansinė padėtis. Ji ypač išryškėjo 1808 m., po Juozapo Valentinavičiaus mirties, kai Bijutiškį užgriuvo kreditoriai ir 1810 m. eksdivizinis teismas dvarą už skolas perdavė Rygos pirkliui Hiklaveinui, kuris jį pardavė Jonušui Giedraičiui. Pirmoji Bijutiškio bažnyčia stovėjo dvaro teritorijoje, už sodo, į miestelio puse (dabartinė bažnyčia stovi toje pat vietoje). Ir nors jai 1794 m. buvo suteiktos Dubingių filijos teisės (popiežiaus indultas), su teise vesti atskirus metrikus bei teisešvęsti Šv. Kotrynos, Šv Lauryno ir Šv. Juozapo atlaidus, tačiau ilgą laiką ji buvo vadinama “dvaro koplyčia arba filija”. Tai suklaidino kai kuriuos autorius. Iš tiesų “koplyčia dvaro parke” ir filijinė bažnyčia yra tas pats objektas. Kaip jau minėta pastatas buvo nedidukas tik 20 X 10 uolekčių ploto ir 8 uolekčių aukščio, pailgo plano, ant akmeninio pamūryjimo. Sienos buvo iš eglinių ir pušinių tąšytų rąstų. Stogas iš pradžių buvo gontinis, vėliau (apie 1820 m.) šiaudinis. Bažnyčios priekyje buvo du apvalūs pilioriai, ant kurių rėmėsi frontonėlis. Abipus jo buvo du maži bokšteliai, pastatyti ant mūrinių pamatų su 2 kryžiais viršuje. Bažnyčioje langų 6, grindys iš plytų, lubos – lentų. Kairėje pusėje buvo pristatyta mūrinė (išorė mūryta iš akmenų, o vidus – iš plytų) zakrastija su čerpių (vėliau, apie 1840 m., šiaudiniu) stogu, su 1 langeliu ir 1 durimis į lauką. Didžiosios bažnyčios durys buvo dvivėrės, o iš šono – vienvėrės. 1820 m. inventoriuose minimos papuvę bažnyčios sienos ir remonto būtinybė. Galime spėti, kad apie 1825 – 1830 m. bažnyčios pastatas buvo remontuotas ar net iš dalies perstatytas, nes 1830 m., 1844 m. ir 1864 m. Inventoriuose jau minimas didesnis pastato plotas - 9 ¼ X 3 ¼ sieksnio (30 X 13 uolekčių, 30 X 13 aršinų), neužsimenama (išskyrus 1864 m. dvaro inventorių) apie priekyje buvusius du bokštus, tačiau minimas frontonas ant 4 piliorių, lentomis dengtas ir raudonai dažytas stogas, 6 langai, du geležiniai kryžiai abiejuose bažnyčios stogo galuose. Per visą XIX a. Bijutiškio bažnyčioje buvo 3 altoriai. Didžiajame stovėjo Antakalnio Jėzaus skulptūros medinė kopija, kuri buvo išsaugota iki pat 1930 m. ir tebestovi dabartinės bažnyčios šoniniame altoriuje. Tik viename, 1820 m. inventoriuje, yra minimi kapeliai prie Bijutiškio bažnyčios. Visuose kituose dokumentuose (taip pat ir mirties metrikuose) yra minima, kad laidojama senosiose Bijutiškio kaimo kapinėse, apie 1000 žingsnių nuo bažnyčios. Trumpas laikas nuo Bijutiškio filijos steigimo (1794 m.) iki Rusijos valdžios draudimo laidoti prie bažnyčių (1799 m.), taip pat glaudžiai su dvaru susietas Bijutiškio šventovės statusas (mauzoliejinė bažnyčia), leistų manyti, kad šalia bažnyčios tikriausiai nebuvo laidojama iki pat jos sugriovimo, išskyrus palaidojimus bažnyčios rūsyje, o 1820 m. inventoriuje minimą pavadinimą “mogily” laikyti šventoriaus sinonimu. Šventoriuje taip pat minima varpinė “ant 4 stulpų” (stulpinės konstrukcijos), joje 3 varpai. XIX a. vid. Bijutiškio dvaras priklausė Giedraičiams. Mikalojus Giedraitis turbūt prisidėjo prie 1863 m. sukilimo. Už tai Rusijos valdžia nusavino Bijutiškio dvarą ir bažnyčią. Naujasis savininkas stačiatikis Vilniaus gubernijos viršininkas, slaptasis patarėjas Jegoras Pavlovičius Steiblinas – Kamenskis nesirūpino 1867 m. Rusijos valdžios uždaryta bažnyčia. Steiblinas – Kamenskis 1874 m. pateikė prašymą Vilniaus generalgubernatoriui “Dėl begriūvančios Bijutiškio filijinės bažnyčios medžiagos panaudojimo stačiatikių cerkvės statybai savo Bijutiškio dvare”. Leidimas buvo gautas ir 1875 m. toje vietoje kur buvo mūrinė bažnyčios zakrastija (panaudojant zakrastijos sienas) Steiblinas - Kamenskis savo lėšomis pastatė mažutę mūrinę Šv. Kuzmos ir Šv. Damijano vardo cerkvę, Inturkės stačiatikių filiją (ar koplyčią – “pripisnaja cerkov’ “). Cerkvės projekto autorius buvo jaunesnysis Vilniaus gubernijos architektas Aleksejus Polozovas. Ji buvo pastatyta iš lauko akmenų (išorė) ir plytų (vidus). 12 X 7 aršinų dydžio, dengta geležiniu, žaliai nudažytu stogu, o kupolas apkaltas balta skarda. Cerkvės pašventinimo iškilmės įvyko 1875 m. liepos 6 dieną. Teigiama, kad statybų metu iš bažnytinio rūsio buvo pašalinti ir mirusiųjų katalikų kūnai – jie perlaidoti šventoriuje. Po Pirmojo pasaulinio karo cerkvelė liko tuščia. 1919 m. Bijutiškio ir aplinkinių kaimų katalikai kreipėsi į Vilniaus vyskupą dėl cerkvės pertvarkymo į katalikų bažnyčią. Apie atsakyma nieko nežinome, tačiau 1924 m. Molėtų dekanas Matas Lajauskas pakartotinai kreipėsi jau į Vilniaus vyskupijos lietuviškosios dalies administratorių dėl Bijutiškio cerkvės pašventinimo į bažnyčią. Pretektas tam buvo lietuvių katalikų iš Kareiviškių kaimo prašymas. 1925 m. Lietuvos Respublikos VRM ją perdavė katalikams. Pastatą perėmė Vilniaus vyskupijos lietuviškosios dalies administratorius Juozapas Kukta. Cerkvelė buvo pašventinta į katalikų bažnyčią. 1926 m. parapijai kurti Bijutiškio klebonu paskirtas Julijonas Svirskis. 1927 m. sudaryta parapijos ribų nustatymo komisija, vad. Joniškio klebono A. Juknevičiaus. Tais pat metais įsteigta ir Bijutiškio parapija. Apie 1927 m. cerkvė buvo sugriauta ir pradėta rūpintis naujos Bijutiškio bažnyčios statyba. Kaišiadorių kurijos siūlymu, bijutiškiečiams už 5000 litų buvo paskirtas senasis Kernavės bažnyčios pastatas, tačiau parapijos komitetas nusprendė, kad kaina yra nepriimtina, o ir atstumas iki Kernavės perdidelis. Buvo kreiptasi į LR prezidentą, kad šis savo įsaku skirtų medžio. 1928 m. buvo skirta medienos Bijutiškio parapijos bažnyčios statybai (už 8000 lt., išsimokėtinai per 10 metų) ir Utenos apskrities technikas parengė pastato sąmatą. 1931 07 26 dabartinę, medinę Bijutiškio bažnyčią pašventino Giedraičių dekanas kun. A. Meigys. Lietuvos Respublikos metais Bijutiškio dvaras tapo valstybiniu, dalis jo žemių buvo išdalintos žemės reformos metais, o centrą Bijutiškyje įsigijo iš Amerikos grįžęs valstietis Tomas Ivanauskas.

Dokumentų faksimilės:
Dokumento pavadinimas	Metai	Veiksmas
		Parsisiųsti