Metaduomenų bazė

Dokumentų faksimilės

Įdomybės

Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia  

Adutiškis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1501 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1501 m. rugsėjo 14 d. privilegija Adutiškio dvarą ir 30 žmonių iš Svirkų kaimo atidavė Smolensko okoličiui, Molodečno vietininkui I.Koškai. Adutiškis tuo metu buvo pavaldus Ašmenos pavietui.
   1509 m. rusų kariuomenė nuniokojo dvarą. 1514 m. I.Koška dvarą pardavė Vilniaus vaivadai M.Radvilai. 1526 m. buvo gauta privilegija Adutiškyje rengti turgus.
   1553 m. Jonas Radvila pastatydino bažnyčią; vėliau ją sugriovė reformatai.
   XVII a. pradžioje Adutiškio dvaras priklausė Kiškoms. 1608 m. buvo gautas leidimas statyti bažnyčią ir kurti parapiją.
   1609 m. Vilniaus kanauninkas Stanislovas Kiška Adutiškio dvarą su Stajetiškio palivarku padovanojo Vilniaus kapitulai.
   1790 m. įsteigta parapijos mokykla. Miestelyje buvo vaistinė, chirurgas ir veterinaras, veikė 2 vandens malūnai, buvo špitolė.
   1795 m. rusų kariuomenė tris kartus apiplėšė miestelį, buvo sugriauta bažnyčia.
   1808 m. gyventojai kentė badą. 1811–1812 m. miestelis sudegė. 1812 m. apylinkė nukentėjo nuo prancūzų kareivių plėšikavimų. 1815 m. siautė raupų epidemija.
   Po 1830–1831 m. sukilimo rusų kareiviai baudėjai apiplėšė miestelį, siautė maro ir choleros epidemijos.
   Po 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos ištisos šeimos, uždaryta lietuviška pradinė mokykla, vietoj jos ėmė veikti rusiška.
   XIX a. Adutiškis tapo judriu prekybos centru. Miestelyje buvo linų apdorojimo fabrikas. Išmintus linus arkliais veždavo į Daugpilį, Rygą net į Lodzę. Valstiečiams reikėjo atlikti prievolę – arkliais vežioti krovinius, paštą, taisyti kelius, kirsti ir plukdyti medieną, prižiūrėti malūnų užtvankas, dirbti Kavaltiškės dvarelio plytinėje.
   1895 m. nutiesus geležinkelį, miestelyje apsigyveno daugiau žydų pirklių.
   Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918 m.) apylinkė ištuštėjo. Čia ilgai laikėsi frontas. Prie Adutiškio girios rusų kariuomenė atrėmė vokiečius. Vyko žiaurūs mūšiai, buvo sudeginti Antanų, Medinų, Motiškės, Lazdijų, Jakelių, Kavaltiškės ir kiti kaimai. Civiliai gyventojai, išvaryti iš savo namų, kentė badą, išmirė nuo ligų, kiti elgetaudami būriais traukė į Lietuvą, į vakarus.
   1920–1939 m. – Lenkijos okupacija. Buvo siekiama šį kraštą sulenkinti – daugiausia per mokyklas, bažnyčią, administraciją. Jei XIX a. pabaigoje Adutiškio bažnyčioje pamaldos vyko lietuvių kalba, tai lenkmečiu lietuvių teisės melstis gimtąja kalba buvo varžomos. Už priešinimąsi lietuviai valdžios buvo persekiojami ir baudžiami.
   Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rudenį Adutiškį užėmė sovietų kariuomenė ir prijungė prie Baltarusijos. 1940 m. Adutiškis priklausė Tarybų Lietuvai.
   1941–1944 m. – antroji nacių okupacija. Traukdamiesi vokiečiai sudegino miestelį, susprogdino vandens malūną, užtvanką, tiltą ir linų fabriką.
   1944–1990 m. – sovietų valdžia. 1949–1950 m. gyventojai buvo suvaryti į kolchozus, panaikinta privati žemės nuosavybė. Po žemių melioracijos ėmė nykti kaimai, jaunimas kėlėsi į miestus.
   Atkūrus Nepriklausomybę (1990 m. kovo 11 d.) nustatyta siena su Baltarusija. Dalis Adutiškio parapijai priklausiusių kaimų – Juravas, Maldžiūnai, Kalviškės, Jankovičiai, Vileitos, Galatilčiai, Kriukai – liko užsienyje. Parapija gerokai sumažėjo, tik pamaldų tvarka liko tokia, kokią įvedė kun. J.Steponavičius.
   Nuo 1998 m. Svirkų gyvenvietėje yra koplyčia, kurioje sekmadieniais laikomos šv. Mišios.


XVI a. Adutiškyje pastatyta bažnyčia įsigalėjus Lietuvoje reformacijai buvo sugriauta. 1608 m. Adutiškio dvaro savininkas kan. Stanislovas Kiška pastatydino naują bažnyčią ir įkūrė parapiją.
   1673 m. bažnyčia įsigijo varpą, liedintą Vilniuje. Varpą pakrikštijo Šv. Jono Krikštytojo vardu. 1773 m. buvo įsigytas antras varpas.
   1790 m. prie bažnyčios įsteigta parapijinė mokykla. 1826 m. prelatas Jonas Civinskas (vėliau vyskupas) pastatydino naują bažnyčią. Ji buvo medinė, nedidelė, be grindų. Šventorius aptvertas akmens mūro tvora. Bažnyčioje buvo 3 altoriai: didžiajame kabojo didelis medinis kryžius, dešiniajame – šv. Jurgio, kairiajame – Švč. Trejybės ir Kristaus žengimo į dangų paveikslai. Bažnyčia turėjo Švč. Mergelės Marijos paveikslą su sidabro drabužių aptaisu. Buvo Kristaus prisikėlimo, šv. Augustino, šv. Kazimiero, šv. Silvestro, šv. Ambraziejaus statulos.
   Sekmadieniais nuo 7 iki 12 valandos bažnyčioje žmonės melsdavosi. Vargonininkas giedodavo valandas, rožančių, po šv. Mišių kunigas sakydavo pamokslą, būdavo mišparai.Parapijoje buvo švenčiami šv. Jurgio, Devintinių, Švč. Trejybės, apaštalų šv. Petro ir Pauliaus ir Škaplierinės atlaidai. Kasmet minima bažnyčios šventinimo diena.1878 m. parapijoje buvo 6500 gyventojų.1904–1911 m. kun. Benediktas Krištaponis su parapijiečiais pastatydino didesnę, raudonų plytų bažnyčią. Ji yra bazilikinio tipo su dviem fasadiniais bokštais, trinavė. Vidurinė nava dukart aukštesnė už šonines. Bažnyčia buvo mūrijama aplink senąją, jos neišardžius, panaudojant ją kaip pastolius. Bažnyčią mūrijo meistrai iš Postavų. Architektas – Alida. Darbų vykdytojas, gavęs iš klebono pinigų statybinėms medžiagoms pirkti, pabėgo. Trūko lėšų. Kun. B.Krištaponis rinko iš parapijiečių po 40 aukso rublių nuo šeimos, lėšų rinkti buvo išvykęs ir į Ameriką.
   Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914 m.) bažnyčia buvo paversta ligonine. Sužeistus kaizerio vokiečių kareivius arkliais vežė į vidų. Tarp kolonų buvo įrengtos 2 eilės gultų sužeistiesiems. Pamaldos vykdavo zakristijoje. Klebonijoje, išvaręs kunigą, įsikūrė vokiečių generolas.
   1935–1937 m. Adutiškyje dirbęs kun. J.Vaičiūnas apdengė bažnyčios stogą, suremontavo vidų, nupirko naujus vargonus, išpuošė altorius. Tarpukaryje bažnyčia buvo apvogta – išnešti brangūs bažnytiniai indai.
   Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m. traukiantis frontui, bažnyčios sienas apardė sviedinių skeveldros, išdužo visi langai, vokiečiai buvo užminavę vargonus. Iš klebonijos pastato liko tik sienos.
   Sutvarkyti bažnyčią ir kleboniją teko kun. J.Steponavičiui, dirbusiam parapijoje 1945–1956 m. Kun. J.Steponavičius paaukštino altorių, praplatino klausyklas, sakyklą, nupirko naujų paveikslų, padirbdino suolus.
   1968–1981 m. Adutiškio klebonu buvo kun. B.Laurinavičius. Jis suremontavo bažnyčią – buvo sudėtos naujos grindys, dekoruotas vidus, įvestas centrinis šildymas, užsakyti vitražai, šventoriuje pastatytas kryžius kun. B.Krištaponiui atminti. Šventorius išklotas cementinėmis plytelėmis, padarytos vazos gėlėms, dekoracijos šv. Velykų šventei.
   Nuo 1981 m. parapijoje dirba kun. Leonas Savickas. Jis baigė remontuoti bažnyčią. Buvo sudėti vitražai, nudažytas ir paauksuotas didysis altorius.
   Krikščionybės 600 m. jubiliejui atminti šventoriuje pastatyta iš ąžuolo išdrožta (J.Jakšto) žvakė. Suremontuota klebonija, išasfaltuotas kiemas. Įsigyti 6 tautiniai kostiumai procesijai, 4 naujos albos, 8 arnotai. Nauju audeklu aptrauktas baldakimas, nupirkta 12 žvakidžių.

Dokumentų faksimilės:
Dokumento pavadinimas	Metai	Veiksmas
Katalikų sąrašas	1850	Parsisiųsti, 35,5 MB
Katalikų sąrašas	1915	Parsisiųsti, 107,2 MB
Inventorius	1878	Parsisiųsti, 5,1 MB
Inventorius	1901	Parsisiųsti, 7,8 MB
Krikšto metrikai	1655-1687	Parsisiųsti, 128,5 MB
Krikšto metrikai	1688-1699	Parsisiųsti, 66,9 MB
Krikšto metrikai	1725-1758	Parsisiųsti, 194,1 MB
Krikšto metrikai	1760-1767	Parsisiųsti, 58,1 MB
Krikšto metrikai	1786-1792	Parsisiųsti, 51,4 MB
Krikšto metrikai	1793-1798	Parsisiųsti, 53,9 MB
Krikšto metrikai	1798-1799	Parsisiųsti, 30,8 MB
Mirties metrikai	1720-1792	Parsisiųsti, 97,5 MB
Santuokos metrikai	1702-1710	Parsisiųsti, 52,8 MB
Santuokos metrikai	1736-1765	Parsisiųsti, 55,4 MB
Santuokos metrikai	1765-1791	Parsisiųsti, 45,7 MB
Santuokos metrikai	1793-1799	Parsisiųsti, 28,9 MB
Vizitacija	1862	Parsisiųsti, 6,1 MB
Įvairūs dokumentai	XIX - XX a.	Parsisiųsti, 16,9 MB